Apie humanitarinių mokslų neišvengiamybę
On the Unavoidability of the Human Sciences
Author(s): Odo MarquardSubject(s): Anthropology, Ethics / Practical Philosophy, Philosophy of Science, Human Ecology, Societal Essay
Published by: Vilniaus Universiteto Leidykla
Keywords: Anthropocene; anthropology; philosophy; ethics; ecology;
Summary/Abstract: Post-(trans-, anti-) humanizmo, antropoceno ir biopolitikos (kritikos) eroje, kai universitetuose filosofijos profesoriai dėsto apie kiborgus ir chimerizaciją, kai filosofijos mokslo žurnaluose etika ir ekosofija vaikosi kūnus be organų ir genų inžinerijos sistemas, kai AI uždominavęs transcendentalinius klausimus, -tokiais laikais lietuviškai paleisti „aktualų“ tekstą apie filosofinę antropologiją galėtų reikšti intelektinę savinaiką. Bent moksline prasme. Kita vertus, tam tikra filosofine savinaika galima vadinti ir pastangas nuolat vaikytis naujausią gamtos (FBM) mokslų žodį apie žmogų. Mat kas yra žmogus, tie eksperimentiniai mokslai nebūtinai atsako, juk „mes, žmonės, nuolat esame labiau mūsų tradicijos nei mūsų eksperimentai“. Taip teigia čia skelbiamo teksto autorius, ilgametis (1965–1993) Gyseno universiteto ordinarinis profesorius Odo Marquardas (1928–2015). Taigi, minioms filosofų tebesivaikant naujausių mokslo žodžių, verta ir prasminga atsigręžti į laikiškai nepernelyg atitolusią, dalykiškai – vis dar aktualią, o stilistiškai – netgi ir potencialiai klasiką: pironiškojo skeptiko, uzualisto, transcendentalinio beletristo kūrybą, net klavišai nesispaudžia rašyti – „darbus“. Joachimo Ritterio (praktinės filosofijos mokykla; ambicingo projekto Historische Wörterbuch der Philosophie įkvėpėjas ir leidėjas)mokinys, filosofijos istorikas ir Žodžio meistras, stiliaus, takto ir skonio virtuozas, hermeneutikos praktikas par excellence. Tai, ką Marquardas atlikdavo akademiniuose ir kultūriniuose laukuose žodžiu ir raštu, visada būdavo ir aukščiausios klasės filosofija, ir tokia pat proza. Gal net ne visai tikslu sakyti „proza“, kartais plačiau – metrinė literatūra. Taktiškai atsikartojantys sakiniai ir ritmiškai persidengiančios frazės, ypatingas dėmesys teksto ir pastraipų, sakinių ir frazių struktūrai, nuotaikai ir galimai recepcijai. Rūpestingai apgalvotos ar žaismingai čia pat išvestos naujos sąvokos (diagnozė apie filosofijos vietą dabartiniame pasaulyje, Inkompetenzkompensationskompetenz, susilaukė neįtikėtinos recepcijos už filosofijos ribų -šio teksto vertėjas progiškai dėvi iš už užjūrio atsisiųstus marškinėlius su šiuo užrašu), elegantiškos, iškart visuotiniu sutarimu klasikinėmis pripažįstamos idiomos, topiniai, dažnai daugelio (net blizgių aforizmų knygelių) cituojami apibrėžimai (šiame tekste -apie žmones, protą kaip „atsisakymą pastangų išlikti kvailam“). Stebėtina ne tik jo morfologija, bet ir sintaksė: neįmanoma verčiant atsisakyti, racionalizuoti įterptinių sakinių, kiaurai naratyvinio dėstymo. Tiesą sakant, nelabai išverčiamas autorius.
Journal: Lietuvos istorijos studijos
- Issue Year: 2021
- Issue No: 48
- Page Range: 105-118
- Page Count: 14
- Language: Lithuanian