Moderniojo mokslo ištakos
The Origins of Modern Science

Summary/Abstract: Kaita yra tai, ką istorikas siekia sugriebti... Istorija – laiko ir kaitos mokslas... Tai XX a. pirmosios pusės istoriko žodžiai. Deja, bet ne istorikai pradėjo laužyti galvą dėl kaitos. Jiems tai būtų buvę pernelyg abstraktu. Būtent todėl (ir ne tik) pradėti reikia ne nuo jų. Ikisokratikų nuostaba, kilusi virsmo ir kaitos akivaizdoje, buvo vainikuota beveik magiškos – viskas kinta – ištaros. Tačiau ne visi buvo tuo itin sužavėti. Du didieji Vakarų civilizacijos pamatų klojėjai šioje nuolatinėje visa apimančioje kaitoje kiekvienas savaip kažko ieškojo ir atrado kažką pastovaus, stabilaus, amžino. Platonui nusiraminimu tapo nekintantis idėjų, idealių esinių (bendrybių, tikrosios būties) pasaulis. Regimojo pasaulio kaita su visais jo niekingais daiktais yra iliuzinė, tik regimybė. Jo mokinys Aristotelis buvo arčiau grubios tikrovės, todėl – analitiškesnis ir sistemiškesnis, tikras nepasiekiamo mokslininko idealas. Jis tarsi bandė sukurti kaitos ir amžinybės amalgamą. Tikrovė jam – tvarių substancijų (ousia) vieta. Substancija – materijos ir formos telkinys, jų vienovė. Kiekvienoje substancijoje glūdi ir kažkas pamatinio, amžino (forma, kokybė), ir tam tikros kaitos galimybės. Tačiau, pasak Aristotelio, kaita vyksta tik substancijų paviršiuje. Kitaip tariant, kaita yra atsitiktinė, ji neįsismelkia į substancijos (esinio) šerdį. Liaudiškai tariant, daiktų esmė nekinta.

• Details
• Contents