Kalbos variantiškumo priežastys ir taisymai baigiamosiose klasėse
Causes and corrections of language variation in senior years

Summary/Abstract: Šios knygos dalies objektas – paskutinių dviejų vidurinės mokyklos klasių moksleivių rašiniuose taisomi kalbos variantai. Daroma prielaida, kad būsimųjų absolventų rašybos ir raiškos pasirinkimų taisymai bus gera medžiaga interpretuoti lietuvių mokyklinio švietimo idėją, kokį raštingumo lygį moksleiviai turėtų būti pasiekę baigdami vidurinį mokslą. Tyrimas apima visą duomenų bazės „Rašinėliai“ laikotarpį nuo sovietmečio iki dabartinių dešimtmečių, o analizei atsirinkti savarankiškai rašyti rišlūs tekstai – literatūros kūrinių interpretacijos ir rašiniai (samprotavimai) laisva ar duota tema. Kokybiškai tiriami visų tipų (rašybos, gramatikos, stiliaus, vadinamosios „kalbos kultūros“) mokytojų taisyti variantai. Palyginti su ankstesnėse knygos dalyse pristatytais tyrimais ir turint galvoje, kad raštingumo mokymas lietuviškoje mokykloje itin fokusuojamas į reikalavimą suvienodinti kalbą pagal nurodytas taisykles, iš vyresniųjų moksleivių tarsi galima tikėtis mažesnio variantiškumo. Ilgesnė mokymosi trukmė turėtų artinti prie švietimo sistemos tikslo – sustandartintos lietuvių kalbos versijos, rašinio „be klaidų“. Labiausiai tikėtina, kad baigiamosiose klasėse dėl ilgametės praktikos turėtų mažiau varijuoti rašyba, nes rašybos mokoma nuo pirmųjų klasių. Kita vertus, ilgainiui rašomi sudėtingesnio turinio tekstai ir mokiniams vienu metu tenka kontroliuoti daugiau rašytinės komunikacijos aspektų – ne tik ortografinio pavidalo parinkimą ir gramatiką, bet ir raiškos pasirinkimus, patį teksto kūrimą (minties nuoseklumą, argumentus, teksto fokusą, kontekstinę informaciją skaitytojui ir kitus, plg. Ong 1979). Gali būti, kad sudėtingėjantis rašymo procesas bent iš dalies išlaiko įvairių lygmenų kalbos formų variantiškumą. Be minėtų parametrų, mokykla įveda papildomų preskriptyvių reikalavimų – draudžia vartoti kai kuriuos žodžius ar formas. Bent daliai individų tai reiškia, kad taisomi internalizuoti jų leksiniai ar gramatikos variantai ir atmintis papildomai apkraunama prisiminti „nevartotinas“ kalbos formas. Taigi dalis būsimųjų abiturientų kalbos taisymų gali rastis dėl specifiškai lietuviško raštingumo suvokimo. Galiausiai, net ir baigiantys mokyklą mokiniai nėra monolitinis rašantis kūnas – neuroįvairovė niekur nedingsta, individai natūraliai skiriasi pagal kognityvinius gebėjimus, individualią raštingumo raidą, taip pat ir sociokultūrines rašymo patirtis ir motyvaciją (plg. Brody 1996; Goodman 2008; Bazerman 2013: 7–8; Gillen, Ho 2019).

• Details
• Contents