Diskusija
Discussion

Summary/Abstract: Vienas iš šios knygos tikslų buvo parodyti, kad į mokyklinį raštingumą galima žvelgti ne tik iš normatyvinės perspektyvos, bet ir kaip į kalbos faktą, aiškinant mokinių tekstuose atsirandančius variantus per kognityvinius, socialinius, istorinius ir kitus veiksnius. Tyrimą skirdami būtent kalbos taisymams, be kita ko, norėjome būti balsas tų mokinių, kuriems perimti oficialiąsias normas dėl įvairių priežasčių gali būti sunkiau nei „suvidurkintam“ mokiniui, taip pat ir tų, kurie taisomi be pagrindo. Taisymų gausa glumino, tačiau analizės nuošaly liko lengviau prie raštingumo standartų prisitaikantys, mokytojų akimis, „klaidų“ nedarantys vaikai – jų rašto darbai į mūsų akiratį nepateko, nors galbūt būtų atskleidę kitą lietuviškos rašto mokymo tradicijos pusę. Būsimi kiekybiniai tyrimai parodys tiksliau, kaip laike ir pagal individus pasiskirsto taisomų variantų skaičiai ir tipai, koks procentas mokinių sugeba atitikti reikalaujamas mokyklinio raštingumo normas. Ateityje būtinai reikės patyrinėti mokytojų pastabas, mokyklinio rašymo žanrų ir turinio, jaunų žmonių motyvacijos, savirealizacijos, pasitenkinimo mokyklinio rašymo veikla ir kitus aspektus. Be to, dėmesio prašosi ir lietuvių kalbos ir literatūros programos turinys – lietuvių vaikai baigia mokyklą praktiškai nemokyti lingvistikos ir medijų studijų. Na, o šiandien kol kas galime konstatuoti, kad taisymų apskritai ir neturinčių pagrindo taisymų, tokių, kurie paremti specifiška preskriptyvia raštingumo samprata, esama tiesiog per daug. Galbūt tai viena iš priežasčių nemėgti lietuvių kalbos pamokų?

• Details
• Contents