«ВЕЛИКАЯ И ПОРАЗИТЕЛЬНАЯ ОБЛАСТЬ ГЕОГРАФИИ»: ОБ ИСТОЧНИКАХ ГЕОГРАФИЧЕСКИХ ИДЕЙ Н. В. ГОГОЛЯ
„DIDINGA IR NUOSTABI GEOGRAFIJOS SRITIS“: NIKOLAJAUS GOGOLIO GEOGRAFINIŲ IDĖJŲ ŠALTINIAI

Summary/Abstract: Tyrimas susieja Gogolio straipsnį „Mintys apie geografiją“ (I redakcija 1830) bei kitus jo rinkinio Arabeskos (1835) straipsnius su jo laikmečio geografijos mokslo kontekstu. Analizė leidžia teigti, kas rašytojas buvo susipažinęs su naujausiomis šios srities idėjomis, išskleistomis moderniosios geografijos pradininkų, Aleksandro Humboldto ir Karlo Ritterio, darbuose, kurie iš naujo apibrėžė geografijos objektą – žemės erdvę, suvokiamą kaip gamtos ir žmogaus santykių rezultatas. Gogolio straipsniai rodo, kad jis buvo susipažinęs su išverstais į rusų kalbą Humboldto ir Ritterio darbais ir, priešingai, nei įprasta rusų geografijos tyrinėjimams, nesupriešino abiejų mokslininkų idėjų, bet siekė sintetinio, estetinio ir mokslinio jų derinimo. Rašytojo straipsniai buvo moderniosios geografijos sklaidos priemonė. Ypatingą dėmesį Gogolis skyrė geografinės vaizduotės vaidmeniui. Paragrafo apie geologiją palyginimas su to meto mi¬neralogijos moksliniais straipsniais rodo, kad moks¬lą jis suvokė kaip įkvėpimo šaltinį, o meną– kaip žinių perdavimo priemonę. Šiuo požiūriu, Gogolio geografiniai straipsniai yra artimi jo amžininko vo¬kiečio Karlo Gustavo Caruso estetiniam traktatui Devyni laiškai apie peizažo tapybą (1831), kuriame teigiama, kad mokslas yra vienintelis kelias, kuriuo turi vystytis menas, jei jis siekia atskleisti amžinas gamtos paslaptis. Gogolio apsiskaitymas geografijos srityje, kaip ir jo paties geografiniai projektai – straipsniai, planuo¬ta knyga apie geografiją, kurioje būtų galima matyti, kaip rašyti istoriją, neįgyvendintas planas sukurti veikalą, pavadinimu Žemė ir Žmonės, – skatina ati¬džiau pažvelgti į geografijos ir geografinės vaizduo¬tės vaidmenį rašytojo grožiniuose tekstuose.

• Details
• Contents