Foregrounded Artificiality as the Author’s Disguise in Ian McEwan’s Novel Enduring Love
Foregrounded Artificiality as the Author’s Disguise in Ian McEwan’s Novel Enduring Love

Summary/Abstract: Straipsnyje nagrinėjamas problematiškas intertekstualumas Iano McEwano romane „Tvari meilė“: panaudojimas interteksų kaip tekstų, kurie egzistuoja lyg ir anapus romano, bet kurie, kaip paskui paaiškėja, yra sukonstruoti paties romanisto. Kurdamas savo naratyvą, autorius pasitelkia kai kuriuos literatūros istorijos (poetų romantikų Johno Keatso ir Williamo Wordswortho biografijų) faktus, o taip pat ir tam tikrus medicinos mokslo – psichopatologijos – fenomenus. Šitaip autorius juda skirtingų į naratyvą inkorporuotų diskursų lauke, o tai ir nustato interpretacinio žaidimo taisykles: tai atlieka autoriaus kaukės funkciją, o taip pat padeda išpainioti naratyvo paslaptį. Ironiškas kitų diskursų perėmimo procesas leidžia sukurti sąmoningą ir pabrėžtiną dirbtinumą – svarbų XX a. pabaigos prozos fikcinį elementą, kuris tampa ir svarbiausiu šio romano naratyviniu modusu. Siekiant paneigti (ar bent jau kvestionuoti) racionalizmą,romane priešpriešinama „grožio tiesa“ ir „mokslo tiesa“, pasitelkiant romantinę poeziją be menkiausios parodijos, refrakcijos ar transkontekstualizacijos užuominos. Tuo pat metu naratyve galima įžvelgti subtilią intertekstualumo parodiją – tam tikra prasme šaipomasi iš besaikio intertekstualumo kritikos praktikoje. Romano teksto analizė leidžia teigti, jog autorius atsisako postmodernizmui būdingų ironijos ir reliatyvizmo ir netgi savotiškai teigia teksto autonomiją, iškeldamas atskirą kūrinį virš postmodernistinio visas ribas išblukinančio intertekstualumo.

• Details
• Contents