The classical paradigm of political business cycles and econometric model for Baltic States
The classical paradigm of political business cycles and econometric model for Baltic States

Summary/Abstract: Skirtingu laikotarpiu valstybės vaidmuo ekonomikoje buvo nevienodas, o XX a. buvo užfiksuotas spartus jo augimas: praėjusio amžiaus pabaigoje EBPO šalyse buvo perskirstoma beveik pusė sukuriamo bendrojo vidaus produkto (Tanzi, Schuknecht, 2000). Ekonomistų B. Snowdon ir H. R. Vane (2005) teigimu, tokį spartų vyriausybės įtakos ekonomikai augimą XX a. lėmė keletas veiksnių, iš kurių galima išskirti šiuos: dviejų pasaulinių karų įtaka, Didžioji depresija ir po jos sekusi Keinsistinė revoliucija, Šaltojo karo metu augusios karinės išlaidos, teigiamas požiūris į pajamų perskirstymą siekiant didesnės lygybės, gerovės valstybės koncepcijos įsitvirtinimas, ir bendras to meto ekonomistų pritarimas idėjai, kad rinka, kaip ribotų išteklių paskirstymo ir poreikių tenkinimo sistema, turi daug trūkumų. Nesigilinant atskirai į kiekvieno iš aukščiau paminėtų veiksnių svorį galima konstatuoti, kad ženkliai išaugo vyriausybės ekonominė įtaka ir kartu galimybė politikams pasinaudoti ja: valdančiosios partijos linkusios skatinti ekonomikos augimą prieš rinkimus tam, kad būtų perrinktos (Tuinstra, 2000). Minėta politikų galimybė manipuliuoti ekonomine politika prieš rinkimus tapo mokslinių tyrimų objektu praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pasirodžius W. Nordhaus (1975) ir A. Lindbeck (1976) straipsniams, kurie laikomi politinių ekonominių ciklų paradigmos formavimosi pradžia. Straipsniui yra keliamas tikslas aptarti šį politinių ekonominių ciklų paradigmos formavimąsi ir kartu pateikti ekonometrinį modelį, kuriuo būtų galima patikrinti politinių ekonominių ciklų egzistavimo galimybę Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Keliamas tikslas formavo straipsnio struktūrą. Pirmojoje straipsnio dalyje autoriai nuosekliai apžvelgia politinių ekonominių ciklų paradigmos formavimąsi iki racionaliųjų lūkesčių kritikos ir po jos. Jei W. Nordhaus (1975) pristatydamas savo oportunistinį politinių ciklų modelį teigė, kad valdančioji partija įgyvendina tokią ekonominę politiką, kuri maksimizuoja balsų daugumą sekančiuose rinkimuose, tai D. Hibbs (1977) pateikė partizaninį politinių ciklų modelį, kuris rėmėsi idėja, jog politinės partijos veikia ne oportunistiškai, bet vadovaudamosi savo ideologija. Tačiau nei vieno iš šių dviejų pirmosios kartos politinių ekonominių ciklų modelių nepavyko vienareikšmiškai patvirtinti empiriškai. Be to, aštuntajame dešimtmetyje prasidėjusi Lucas racionalių lūkesčių teorijos revoliucija makroekonomikoje sudavė smūgį tradiciniams politinių ciklų modeliams, kadangi racionalių lūkesčių hipotezė reiškia, kad rinkėjai orientuojasi į ateitį ir negali būti nuolatos sistemingai kvailinami (Snowdon, Vane, 2005). Dėl šios racionalių lūkesčių kritikos teorinėje politinių verslo ciklų literatūroje nebuvo jokios esminės pažangos iki devintojo dešimtmečio vidurio, kuomet vėl pradėti plėtoti politinių ciklų tyrimai į modelius įtraukus prielaidą dėl rinkėjų racionalumo. A. Cukierman ir A. H. Meltzer (1986), K. S. Rogoff ir A. Sibert (1988), K

• Details
• Contents