Kalbėjimas apie lietuvių tautą XVIII amžiuje
Speaking of Lithuanians in the 18th century

Summary/Abstract: Akivaizdus skirtumas tarp modernios lietuvių tautos ir XVIII a. luominės visuomenės sąlygomis gyvenusios lietuvių etninės bendrijos, kurį lėmė luominėje visuomenėje neišvengiama socialinė ir teisinė atskirtis, turėjusi polinkį skaldyti etniją. Tam tikrą reikšmę tokios atskirties gyvavimui turėjo ir lenkų kalbos paplitimas XVII a. Lietuvos viešajame gyvenime. Nors viešojo gyvenimo kalba nelaikytina esant būtiniausiu tautą organizuojančiu reiškiniu, svarstant tautos būklę, pirmiausia reikia kalbėti apie kalbą ir tik po to apie kitus etnosocialinius ryšius. Todėl ir pradedama nuo lietuvių kalbos būklės aptarimo. XVII a. ji buvo ir šnekamoji, ir rašto kalba. Tiesa, iš XVII a., kaip ir ankstesnių amžių, rašytinės lietuvių kalbos paminklų liko nedaug, raštai lietuvių kalba nebuvo plačiai paplitę, ji, lietuvių kalba, to meto raštinėse buvo vartojama itin retai. XVIII a. paliko negausų dalykinės (priesaikos teismuose ir dvaro administracijai, valdų teismų nuostatai) ir grožinės raštijos lietuvių kalba derlių. Iš jo neįmanoma susidaryti sisteminio lietuvių kalbos vartojimo vaizdo. Kur kas daugiau yra Lietuvos katalikų bažnyčios pastoraciniams poreikiams rengtų, spausdintų ar rankraščiuose likusių tekstų lietuvių kalba. XVII a. dažnai, iki keliolikos kartų buvo perleidžiamos XVII a. religinės knygos, rašomos ir leidžiamos naujos. Radosi naujų raštijos lietuvių kalba žanrų, kaip antai, elementoriai. Gausūs jų leidimai ir dideli tiražai liudija apie lietuvių kalbos gyvavimą mokyklose. 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadovybė kreipėsi į gyventojus lietuvių kalba ir tai buvo jos naudojimo viešajame gyvenime aukščiausias taškas. There is an obvious difference between the modern nation of Lithuania and the Lithuanian ethnic community that lived in the 18th century in a socially and legally disjunct estate society with a tendency to break the ethnic community. The Polish language prevalence in the public life of Lithuania in the 18th century affected the above-mentioned disjuncture as well. Although it is assumed that language is not the key phenomenon in organising the nation, still our discussion of the condition of the nation will start from the status of the Lithuanian language and then move on to ethno-social links. Lithuanian was both a spoken and a written language in the 18th century. Nevertheless, the written monuments of Lithuanian from the 18th and previous centuries are not large in number; the 18th century in particular left us a sparse yield of factual (oaths in courts and estate administration, tenure regulations of courts) and fictional literary materials in the Lithuanian language. Referring to just these we cannot obtain a systematic image of Lithuanian language use. Luckily, we have more abundant writtings in Lithuanian serving Lithuanian Catholic pastoral needs, in printed or manuscript form. In the 18th century, religious books of the 17th were reprinted up to a dozen times as well as new ones written and published.

• Details
• Contents