Формирование креативности: исторический аспект
Historical Development of the Concept of Creativity

Summary/Abstract: Analizuojant, kurios disciplinos dominavo siekiant suvokti kūrybiškumą, pažymėtina, kad visų pirma mokslininkų darbai išsiskyrė psichologiniu pobūdžiu. Antrajame etape jaučiamas edukologijos atspalvis: kūrybiškumas suvokiamas kaip visiems žmonėms būdinga, t. y. išsiugdoma savybė, kurios raišką veikia aplinka. Šio etapo darbuose ypač daug dėmesio skiriama kūrybiškumui palankios aplinkos analizei. Mokslininkai ėmėsi tyrinėti kūrybiškumui palankias socialines sąlygas, svarstyti, koks turėtų būti paauglių ir jaunuolių kūrybiškumo ugdymas. Asmenybei buvo skiriama mažiausiai dėmesio. Trečiojo etapo tyrimai išsiskiria vadybiniu, taikomuoju pobūdžiu, kūrybiškumas apibrėžiamas kaip svarbus konkurencinio pranašumo šaltinis organizacijose, akcentuojama, jog kūrybiškumo puoselėjimas yra viena iš esminių efektyvaus lyderio funkcijų. Analizuojant kūrybiškumo tyrimų panašumus skirtingais laikotarpiais bei skirtingų disciplinų diskursuose, išryškėja trys bendros temos: visais laikais tyrėjus domino kūrybiškų asmenybių ypatumai, kadangi kūrybiškumą pirmiausia lemia asmens sugebėjimai ir kitos individualios charakteristikos. Antroji dominuojanti tema yra kūrybiškumo rezultatai, apibūdinami kaip kūrybiški arba nekūrybiški. Trečioji tema, kuri taip pat domino kūrybiškumo tyrinėtojus – socialinis kontekstas. Kiekviename laikotarpyje trims minėtiesiems aspektams buvo skiriamas nevienodas dėmesys. Filosofiniame diskurse pagrindines pozicijas užima kūrybiškumo suvokimo problematika, psichologiniame – kūrybiškos asmenybės ypatumai, edukologiniame – kūrybiškumo ugdymo strategijos, o vadybiniame – būdai, kurie skatintų organizacijos novatoriškumą. Istoriniu ir filosofiniu požiūriu galima išskirti dešimt kūrybiškumo tipų, kurių kiekvienas formavosi skirtingose kultūrose ir buvo veikiamas visuomeninių-socialinių aplinkybių. Psichologijos mokslo diskurse yra priimamas ir vertinamas tik vienas kūrybiškumo tipas – kūrybiškumas kaip Logos principo raiška, vedanti į tvarką, pažangą ir tobulėjimą. Edukologijos mokslui kūrybiškumas tapo analizės objektu po to, kai buvo įsisąmoninta jo svarba visuomenei. Supratus, jog kūrybiškumas lemia pažangą, imta ieškoti būdų ugdyti kūrybiškumą mokant vaikus, jaunimą bei suaugusiuosius. Kūrybiškumo fenomenas turi būti analizuojamas tarpdisciplininiu lygmeniu, kad būtų suvoktas šio fenomeno daugialypiškumas. Tai leidžia išvengti fragmentiško ir pragmatiško jo vertinimo.

• Details
• Contents