От «помнящей культуры» к «культуре забвения»: дискурсы и исторические формы репрезентации культурной памяти
From „Culture of Remembering“ to „Culture of Forgetting“: Discourses of Cultural Memory and Historical Forms

Summary/Abstract: Globalizacija kaip objektyvus procesas, nuo kurio nemaža dalimi priklauso būsimos pasaulio sandaros kontūrai, visu ryškumu apnuogino besiformuojančios pasaulio tvarkos subjektų problemą. Tautinės valstybės praranda ne tik dominuojantį statusą pasauliniuose procesuose (šiandieną šias funkcijas vis aktyviau perima kariniai ir politiniai blokai, ekonominės sąjungos, tarptautinės organizacijos ir t. t.), bet ir netenka „išgyvenimo vienetų“ statuso (N. Elias). Aktyvūs integraciniai ir komunikaciniai procesai ištrina ribas tarp valstybių ir tautų, susilpnina individo priklausomybės jausmą, siejantį jį su tam tikra visuomene ir kultūra. Modernizacijos procesus ir šiuolaikinių tautinių valstybių formavimąsi neišvengiamai lydėjo tautos kaip naujos kultūrinės ir istorinės bendruomenės apmąstymai. Taip buvo kuriama tautinės savimonės pagrindą sudaranti „tautinė idėja“. Vis dėlto naujoji bendruomenės savimonė reiškia ne šiuolaikinių etninių bendrijų kultūrinės atminties netekimą, o veikiau naujo arba papildomo konsoliduojančio pagrindo atsiradimą. Šiuo pagrindu tampa ne tik bendra praeitis, bet ir bendri tautinės valstybės projektai, kurie negalimi be „užmaršties kultūros“. Taip kultūrinė atmintis ne tik atkuria praeitį, bet ir yra pagrindas dabarties bei ateities gyvenimui.

• Details
• Contents