Heidegger et le concept d’éternité lors de la rédaction de Sein und Zeit: étude critique
HEIDEGGER AND THE CONCEPT OF ETERNITY AT THE TIME OF WRITING OF BEING AND TIME: A CRITICAL REVIEW

Summary/Abstract: Straipsnyje detaliai ir kritiškai analizuojamas Heideggerio požiūris į amžinybės sąvoką, atsiskleidžiantis 1924-1927 metais rašytuose tekstuose. Šis požiūris gali būti apibūdinamas trejopai: kaip teologinės amžinybės sąvokos filosofinio netinkamumo tvirtinimas; kaip tradicinės metafizinės amžinybės sampratos atmetimas, remiantis Heideggeriui būdinga filosofijos istorijos interpretacija; kaip tam tikro filosofinio amžinybės suvokimo, suderinamo su kilminio laikiškumo sklaida (Būtis ir laikas), projektas. 1924-ųjų metų pranešime apie Laiko sąvoką Heideggeris griežtai atriboja filosofinį laiko problemos svarstymą nuo amžinybės sąvokos, kuri, pasak vokiečių mąstytojo, yra iš esmės teologinė. Toks atribojimas yra grindžiamas nuostata, būdinga Heideggeriui trečiajame dešimtmetyje, - esą filosofija ir teologija niekaip negali susitikti, nes filosofas, kaip toks, „netiki“. Todėl apie laiką filosofiškai klausti galima tik remiantis paties laiko patirtimi, amžinybės problemą paliekant teologams. Straipsnyje analizuojamas toks Heideggerio požiūris, aiškiai susintetintas jo 1927-ųjų metų pranešime Fenomenologija ir teologija, į filosofijos ir teologijos santykį. Grįžtant prie amžinybės ir laiko ryšio, keliamas kritiškas Heideggerio filosofijos atžvilgiu klausimas: kodėl krikščioniškojo fakticiškumo išgyvenimas, kurį Heideggeris trečiojo dešimtmečio pradžioje filosofiškai (fenomenologiškai) analizavo kaip ryškiausiai pasirodančią laiko esmę, negalėtų būti vertinamas kaip tuo pačiu metu vykstantis amžinybės išgyvenimas? Ar Heideggeris, griežtai atmesdamas teologinės amžinybės sąvokos filosofinį tinkamumą, nesiremia senu metafiziniu stereotipu, pagal kurį laikas ir amžinybė yra antagonistinės jėgos ir kurį pats Heideggeris kategoriškai atmetė kaip esminį Vakarų metafizikos, t. y. būties užmiršimo, struktūrinį elementą? Kitaip sakant, kodėl, išgyvenant laiką, reikėtų būtinai neigti, kad šiame išgyvenime galėtų slypėti ir amžinybės išgyvenimas? Jeigu daugelis klasikinės ir scholastinės metafizikos atstovų iš tiesų tokią galimybę neigė, bent jau Tomo Akviniečio pozicija buvo kitokia: savo amžinybės supratimą jis grindė būtent laiko išgyvenimu. Heideggeris niekada tiesiogiai į šį klausimą neatsakė, nors jo veikalai turi būti su juo konfrontuojami. Minėtame pranešime atmesdamas teologinės amžinybės sąvokos filosofinį tinkamumą, Heideggeris drauge atmeta ir tradicinę metafizinę amžinybės sampratą. Šis antrasis atmetimas remiasi heideggeriškuoju filosofijos istorijos supratimu, pagal kurį šios istorijos eigoje būtis buvo suvokiama jai vulgariai primetant būtybės savybes. Viena iš šio netikro (neautentiško) būties suvokimo išraiškų esą buvo amžinybės (αιών) sąvokos sukūrimas, kuris iš tiesų tėra tik neautentiško laiko supratimo projekcija. Heideggeris plėtojo šią filosofijos istorijos interpretaciją visose savo trečiojo dešimtmečio paskaitose. Ragindamas pradėti naują filosofinio mąstymo etapą, Heideggeris puoselėjo autentišką būties supratimą, iš esmės formuojamą pe

• Details
• Contents