Balsai iš metalinių slėpyklų: Pokario partizanų poezijos pseudonimai ir anonimai
Voices from Metal Hiding Places: Pseudonyms and Anonymouses in Post-War Partisan Poetry

Summary/Abstract: Tuoj pat iškilus būtinybei iki sovietinės okupacijos 50-mečio sukakties pamėtėti įsiaudrinusiai visuomenei autentiškiausios dokumentikos apie Lietuvos Vyriausybės krizę 1940 m. vasarą, tiktai pašėlusiomis lenktynėmis su laiku buvo nusimesta paties likimo užkrauta istorijos našta ir išsivaduota iš didžiulės pilietinės saugojimo atsakomybės, o visas turimas dokumentų komplektas su dar neskelbta vėlesnio laikotarpio medžiaga netgi be elementaraus aprašo perduotas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai. Skaudžiausių praeities sopulių neleido užmiršti retkarčiais sublizganti žmonos ašara prisiminus tėvo – žinomo partizanų vado – žūtį pasaloje. Mūsų šeimos laimei, šitas pavojingai nutylėtas faktas liko neišaiškintas. Manyčiau, kad savo biblioteką ir varganą žurnalistinę bei literatūrologinę egzistenciją išsaugojau tiktai nepriimdamas vis kieno nors bandomų man padovanoti partizanų leidinių. Taigi akyliausiai saugumo stebimas partizaninis laukas ne vien dėl patikimai paslėptų antisovietinių dokumentų man kaitino padus. Tačiau vieną netikėtų įvykių kupiną 1990 metų rudens dieną, jau atsigavęs nuo praeities slogučių, ne tik laisvai vaikščiojau po šį lauką, bet ir ėmiausi trečio istorinės svarbos leidinio – partizaninės tematikos knygos. Bandau susivokti ir paieškoti motyvų, kodėl pastangos atsimesti nuo to, kas priešinosi mano polinkiams ir viršijo pajėgas, bumerangu sugrįžo atgal. After a long interval of time I‘ve attempted to return to those paths that I, as a historian of literature, had embarked upon after encountering collections of poetry surreptitiously published during Soviet times and after becoming interested in the pseudonyms used there. Delving into the publications of a partisan group active in Western Lithuania, I sought to become acquainted (earlier than others did) with the diverse legacy of the resistance; to read what no other researcher had yet held in his hands; and to create my own criteria of evaluation. In this retrospective essay I‘ve recalled the activities of two active distributors of archival material; without these activities I would not have commenced my own complex researches. I‘ve also recreated several episodes of public bibliographical searches. The most important discovery regarding pseudonyms I would hold to be the unique phenomenon of the partisan poet Aušrė, already revealed in Nemunas magazine in 1993 but fallen out of all contexts. I also call attention to the encipherment of three authors of anonymously published poetry.

• Details
• Contents