REKONTEKSTUALIZACIJA KAIP INTERPRETACINĖ STRATEGIJA ŠIUOLAIKINIAME
RECONTEXTUALISATION AS AN INTERPRETIVE STRATEGY IN CONTEMPORARY NOVELISTIC DISCOURSE

Summary/Abstract: Kanoninių darbų perrašymas taip paplito šiuolaikiniuose literatūros kūriniuose, kad literatūros kūrinių panaudojimas darbuose tapo vyraujančiu romano žanru. Kanoninių tekstų pakartotinės interpretacijos juos perrašant atspindi besikeičiančias socialines ir politines aplinkybes, praeities ir dabarties fikcinio atvaizdavimo sąveiką bei teksto suvokimo evoliuciją. Straipsnyje analizuojamas tam tikras perrašymo būdas, būdingas šiuolaikiniam romano diskursui – rekontekstualizacija, kuri panaudoja laiko ir erdvės kategorijas kaip substitucijos objektus, pateikdama originalų siužetą ir netikėtus rėmus. Darbe bandoma paaiškinti, kodėl šiuolaikinėje literatūroje taip plinta rekontekstualizuoti tekstai, ir bandoma susitelkti ties interpretacine (hermeneutine) funkcija, kuri yra dviprasmiška: viena vertus, užpildydama originalaus naratyvo spragas, rekontekstualizacija yra literatūrinė egzegezė, pateikianti viso šaltinio teksto interpretacinius pokyčius; kita vertus, atnaujindama originalų siužetą, rekontekstualizacija pasiūlo naują požiūrį šiuolaikinei patirčiai ir pateikia socialinio ir kultūrinio konteksto komentarą bei interpretaciją. Straipsnyje analizuojami rekontekstualizacijos pavyzdžiai yra paimti iš šiuolaikinės britų ir amerikiečių grožinės literatūros: Jane Smiley „Tūkstantis akrų“ (1991), Marinos Warner „Indigo: arba atvaizduojant vandenis“ (1992), Michaelio Cunninghamo „Valandos“ (1998).

• Details
• Contents