Metamorfozy życia i twórczości J. Baltrušaitisa
Metamorphosis of Life and Creation of J.Baltrušaitis

Summary/Abstract: J. Baltrušaičio, studijavusio Maskvos universitete, piligrimystę į rusų kultūrą, be abejo, lėmė aukštųjų kultūros vertybių, kurių tada negalėjo puoselėti lietuvių kultūra, siekis. Šitą judesį iš žemai į aukštai poetas pavertė absoliučiu savo gyvenimo ir kūrybos vektoriumi, atsižadėdamas viso to, kas žemiška, žmogiška, praeitis, to, kas dangiška, dieviška, ateitis labui. Be to, XIX a. pab. Lietuva, kurioje vis labiau stiprėjo pozityvizmo ir praktinės veiklos idėjos, nebuvo terpė, palanki reikštis menas menui idėjai. Viena pagrindinių poezijos kategorijų – „užsimiršimas“, vienas didžiausių poezijos siekių – „atitrūkti nuo visų inkarų“. Iš to kilo ir pasipriešinimas bet kokiai tvarkai, struktūrai (taip pat ir tautybės, atminties), palinkimas į imperijos kultūrą – netapačią, pabrėžtina, rusų kultūrai – kaip anttautinį darinį. J. Baltrušaitis, kūryboje siekė svajonės, išreikšti, jo paties žodžiais tariant, „sapną“, epiškumo (bandė kurti poemas, dramaturgijos veikalus), sinkretiškumo – tai filosofinė lyrika, siekianti pakilti virš kasdienybės. J. Baltrušaičio motto – „sapnas“, jis buvo poetas – filosofas, nusigręžęs nuo žemės. J. Baltrušaitį traukia tolimų šalių nežinomybė – neribotos galimybės, kaip jam iš pradžių atrodė. Jis prisišliejo prie rusų literatūros tradicijos ir, kaip dažnai naujieji atsivertėliai, buvo radikalių, net absoliučių jos permainų šalininkas. Prieš jį plytėjo nepažįstama, svetima rusų literatūros tradicijos erdvė. Jis negalėjo tapti savas, organiškai įaugti į rusų kalbos stichiją. Jaunasis kūrėjas, kaip žmogus iš niekur, neturėjo jokių orientyrų, koordinačių sistemos. J. Baltrušaitis buvo žmogus be istorijos, pavertęs šį antlaikiškumą savo gyvenimo ir kūrybos principu. Jis jaučiasi atsidūręs priešais begalinę Rusijos – tiek kaip fizinės, tiek kaip dvasinės kategorijos – erdvę, ir jo pastangos sutelktos į jos – visos iš karto – įsisavinimą. Šioji erdvė jam nėra konkreti, tai simbolių karalystė. Tik vėlyvuosiuose eilėraščiuose – tiek rusiškuose, tiek lietuviškuose – poetas, netekęs vilties apimti viską, imasi konkrečios, intymios plotmės. Nepasiekęs dangaus, grįžta prie žemės, šaknų, istorijos, kuri visada konkreti, tam tikros vietos, istorija. J. Baltrušaičio atsigręžimo į lietuvybę priežastis yra nesėkmingas bandymas atsižadėti visa to, kas žemiška, žmogiška, praeitis, to, kas dangiška, dieviška, ateitis labui. Šitos nesėkmės variacija yra Rusijos imperijos subyrėjimas, prasidėjęs 1905 m. revoliucija, atvėrusia idealus ir realybę skiriantį plyšį, 1917 m. virtusį praraja. 1918 m. susikuria Lietuvos Respublika.

• Details
• Contents