Władza zmysłowości w Pachnidle Patrika Süskinda
Authority of the Sensitivity in Patrika Süskind‘s „Perfume“

Summary/Abstract: Patriko Süskindo romanas „Kvepalai“ pasakoja apie uoslės pojūtį, jo tikrąsias ir galimas socialines istorijas. Tačiau kultūrinis Süskindo pėdsakas neveda link pamirštų kūno civilizavimo kultūroje scenarijų, kuriuose uoslė yra pažinimo ir estetiškumo šaltinis. Buvo labiau negu šiandien manoma, jog estetinių dalykų patyrimo kalkuliavimas, manipuliavimas jais, kad sielą būtų galima paversti jų atvaizdu, kad ji būtų linkusi į pokyčius, kaip ir kiekvienas jausmingas daiktas – štai scenarijus, kuris sudaro kultūros esmę ir kartu yra kūno civilizavimo šaltinis. Žmogaus jausmingumo valdžia yra būtinas kūno civilizavimo elementas. Taip pat ir kultūrinio proceso turinys. Žmogus išsiskyrė iš gamtos tuomet, kai suvokė savo jausmingumą. O jeigu jau tai padarė, priešino gamtai savo patyrimo turinį – tapo kažkuo kitu, negu tai, dėl ko patyrė: iš gamtinio būvio tapo kūniška būtybe, kurios pojūčiai tarpininkauja jam ir pasauliui; tapo dvasine būtybe, kurios mintis ir įsivaizdavimas tarpininkauja jam ir pojūčiams. Jausmingumo valdžia keičiasi į valdžią jausmingumui – tai yra nuosavos patirties valdžia, bet ir svetimos patirties taip pat; valdžia, kuri sukuria asmenybę ir tapatybės suvokimą. Süskindo romanas taip pat pasakoja apie tai, šiuolaikinės Europos fone konkretizuodamas pojūčių valdžią ir valdžią pojūčiams. Tačiau visų pirma pasakoja apie valdžią žmogiškajam jausmingumui. Dėl aromatų, kuriuos kuria romano herojus Grenouillis, kvapo menininkas ir kartu racionalus kvapų konstruktorius, valdžia uoslei tampa valdžia žmonių troškimams ir aistroms. Jo vienintelis tikslas yra žadinti meilę, bet ne savo jauduliui ar pasitenkinimui, bet tam, kad dominuotų virš žmogiškojo jausmingumo, kaip moteriškojo, taip ir vyriško. Grenouillio šimtmetyje uoslė vaidina svarbų vaidmenį: tai pojūtis, atpažįstantis visokias grėsmes, tykojančias mare, pu vimo procesuose, ligose; tai pojūtis, kuris aromatuose atranda apsaugą nuo pavojingos smarvės įtakos. Tuo metu iškyla kvapo estetika, kuri aromatus pavertė kūno disciplinos įrankiu švaros praktikoje: kvepėti (skleisti aromatą) – vadinasi, būti švariam; būti švariam – vadinasi, turėti švarius, nesuteptus drabužius. Iš esmės Grenouillis pasislėpė už androgino kaukės, už dieviškumo kaukės, o pasiteikęs aromatą ją įkūnijo ir padarė geismo objektu. Po orgiastinių apeigų, kai eleksyro aromatas išsisklaidė, žmonės išsilakstė susigėdę, visiems laikams paženklinti nuodėme. Atgimė iš naujo, atkurdami žmogaus ir kultūros sukūrimo mitą. Ši švaros praktika yra higienos pirmtakė ir skelbia permanentinį XIX amžiaus rūpestį dėl kūno.

• Details
• Contents