Лев Карсавин о субъекте культурно-исторического процесса
Lev Karsavin: Conception of the Subject of Cultural Historical Process

Summary/Abstract: Levo Platonovičiaus Karsavino filosofinio palikimo aktualumą lemia jo sukurtos istoriosofinės sistemos visapusiškumas ir įvairių žmogaus – kultūros kūrėjo – būties aspektų aprėptis – „asmenybės simfoniškumas“. Filosofas, pabrėždamas visų kultūros atmainų savitumą ir išskirtinumą, teigė, kad didžiausios individualizacijos asmuo gali pasiekti tik kaip istorijos subjektas. Levas Karsavinas didelį dėmesį skyrė kryptingos įvairialypės veiklos subjekto koncepcijai, pagrįsdamas ją tuo, kad jos esmė ir rezaultatai yra „tam tikras Dievo garbinimo būdas“. Filosofo įsitikinimu, žmogaus dvasios ir jo raidos vienovė yra idealas, tikslas, pareiga ir tikroji būtis. Tokį dėmesį kultūrinio istorinio proceso subjekto problematikai lėmė filosofo pažiūros į kultūrą apskritai. L. Karsavinas tyrė įvairių epochų ir tautų kultūrų savitumą ir aktualumą, laikydamas jas istorijos subjekto dvasios turinio išraiškomis – nuo savimonės iki santykio su absoliutu, idealu ir empirika. Filosofas teigė, kad istorijos esmė yra žmonijos kaip visybiško tiek laike, tiek erdvėje subjekto, raida, nuolatos pabrėždamas, kad bet kokia individualybė neišvengiamai yra „to, kas bendra, individualizacija“. Tokia pastanga visybiškai aprėpti žmonijos kaip kultūrinio- istorinio proceso subjekto problematiką, remiantis vienovės teorija, lėmė pagrindinių L. Karsavino istoriosofijos konceptų – teleologinės ir holistinės tradicijų – pasirinkimą. Aksiologiniu aspektu kultūrinio-istorinio subjekto „tobulėjimo“ konceptas glaudžiai susijęs, viena vertus, su absoliuto idėja, antra vertus – su idealo tiek kaip tobulybės, tiek kaip tikslo ir vertybės, t. y. „užduoties“, sąvoka. L. Karsavino sukurtas kultūrinio-istorinio proceso subjekto konceptas remiasi „dvasios“ ir žmonijos „dvasinės veiklos“ vertės principais. Pasak filosofo, žmonijos „dvasingumas yra visų jos reiškinių pradas“, todėl istorijos mokslo objektas turi būti „žmonijos socialinė psichinė raida“. Dar vienas L. Karsavino kultūrinio-istorinio proceso subjekto filosofijos aspektas yra santykis su absoliučiąja ir laikinąja būtimi, neatsiejamas nuo visos kultūros apraiškų įvairovės. Todėl kultūrinio-istorinio proceso subjekto vertybinis dualumas yra neišvengiamas ir skatina dvasinius žmonijos ieškojimus, pasireiškiančius simbolinėmis formomis – religija, filosofija, menu, folkloru. Pasak L. Karsavino, neatsiejamas kultūrinio-istorinio proceso dėmuo yra ir nuo neatmenamų laikų vykstanti žmogaus (istorinės būties) ir gamtos sąveika, kurią jis mąstė remdamasis antikinėmis „makrokosmoso“ ir „mikrokosmoso“ sąvokomis. Filosofas teigė, kad kiekviename erdvėlaikio taške gyvenančiai tautai dvasiškai ir praktiškai prisitaikant prie gamtos realijų ir jas kūrybiškai keičiant vyksta žmonijos „tobulėjimas“ ir judėjimas absoliuto link.

• Details
• Contents