The Guidelines of Declaration Dominus Iesus on Current Ecclesiological Problems in the Inter-religious Dialogue
The Guidelines of Declaration Dominus Iesus on Current Ecclesiological Problems in the Inter-religious Dialogue

Summary/Abstract: Jubiliejinių 2000-ųjų metų viduryje Vatikane buvo paskelbta Tikėjimo mokslo kongregacijos parengta deklaracija Dominus Iesus. Netrukus po paskelbimo paaiškėjo, kad ši deklaracija – vienas iš priešiškiausiai priimtų Bažnyčios dokumentų po Vatikano II Susirinkimo. Ji buvo aštriai kritikuojama pačiuose įvairiausiuose sluoksniuose – nuo sekuliarios žiniasklaidos ir nekrikščioniškų religijų atstovų iki kitų krikščioniškų konfesijų vadovų ir net kai kurių katalikų hierarchų. Tuo pačiu metu dauguma pripažino, kad dokumentas nepareiškė nieko naujo, palyginti su tuo, kas jau buvo pasakyta ankstesniuose Magisteriumo dokumentuose. Tai liudija, kad deklaracija palietė tikrai opią ir aktualią temą. Šiame straipsnyje apžvelgiamos ekleziologinės (taip pat ir ekumeninės) dokumente nagrinėjamos temos. Viena svarbiausių ekumenizmo problemų yra santykis tarp Kristaus įsteigtosios Bažnyčios ir kitų šiandienių krikščioniškų denominacijų bei bendruomenių. Deklaracija Dominus Iesus vėl pakartoja garsiąją formuluotę iš Lumen Gentium, kad Kristaus Bažnyčia savo esme egzistuoja (subsistit in) Katalikų Bažnyčioje. Kitos Bažnyčios ir bendruomenės yra skirtingais laipsniais susijusios su Kristaus Bažnyčia. Katalikų Bažnyčios santykio su Dievo karalyste teologinė problema nagrinėjama bendrame pasaulio religijų kontekste. Šis santykis nusakomas nurodant du aspektus: viena vertus, Bažnyčia yra Dievo karalystės ženklas ir įrankis; antra vertus – Dievo karalystė jau egzistuoja per Bažnyčią, kuri yra jos sėkla ir pradžia. Taigi Bažnyčia yra esmiškai susijusi su Dievo karalyste. Pasaulio religijos taip pat susijusios su Dievo karalyste, bet šis ryšys kokybiškai skiriasi nuo to ryšio, kurį turi Bažnyčia. Svarbi teologinė ir praktinė problema yra nekatalikų išganymo galimybė ir šio išganymo priklausomybė nuo šių žmonių santykio su Katalikų Bažnyčia. Vatikano II Susirinkimas vėl pabrėžė Bažnyčios tikėjimą, kad gali būti išganyti ir asmenys, formaliai nepriklausantys Katalikų Bažnyčiai. Ši pozicija po Vatikano II Susirinkimo dažnai buvo neteisingai interpretuota tarsi pagrindžianti nuostatą, kad visos religijos ar net nereliginės pasaulėžiūros yra vienodai vertingos siekiant išganymo. Magisteriumas siekia ištaisyti šią klaidingą sampratą pabrėždamas, kad Bažnyčia yra būtina išganymo malonei pasiekti. Tai yra visų – tiek katalikų, tiek nekatalikų – išganymas įmanomas tik per Bažnyčią, nors pastarieji gali apie tai net nežinoti. Tačiau sąmoningas atsisakymas būti Bažnyčioje užkerta kelią į išganymą, nes tuo radikaliai atsisakoma bendradarbiauti su malone. Kita vertus, katalikams – tai yra esantiesiems Bažnyčioje – primenama, jog išganymui nepakanka vien formalaus priklausymo Bažnyčiai (plg. Lumen gentium, 14).

• Details
• Contents