Mérimée et la Lituanie
Merimee and Lithuania

Summary/Abstract: Prosper Mérimée est le premier auteur français du XIXe siècle qui situe une fiction en prose en Lituanie1, et il s’avère que ce récit, Lokis, une nouvelle d’une quarantaine de pages, est non seulement sa dernière publication mais aussi l’un de ses chefs-d’oeuvre. Il y a déjà eu de très bonnes analyses à la fois de l’originalité littéraire de Lokis et des circonstances dans lesquelles Mérimée s’est intéressé à la culture lituanienne. Un ouvrage de référence reste celui de Raymond Schmittlein en 1949 : Lokis, la dernière nouvelle de Mérimée : on y trouve le texte en version intégrale accompagné des magnifiques illustrations du grand artiste lituanien Vytautas Jonynas, une étude sur la genèse, la composition et l’art du récit ainsi qu’une bibliographie. Apie Mérimée laikų Lietuvą Prancūzijoje žinoma palyginti nedaug, menkai žinoma ne istorinė praeitis, o kultūra ir kalba. 1830–1840 metais, traukdamiesi nuo Rusijos persekiojimo, į Paryžių atvyko daug lietuvių ir lenkų emigrantų, pavyzdžiui, Adomas Mickevičius. Jie sudomino vietinius intelektualus baltų kultūra. Apie XIX a. vidurį Prancūzijos filologai, mitologijos specialistai, kaip ir jų kolegos vokiečiai, ėmė išsamiai tyrinėti lietuvių kultūrą. Mérimée taip pat pasinėrė į baltų ir slavų studijas. Kaip rašytoją, o ne mokslininką, jį labiau viliojo užsienio kalbos, jis tapo puikiu rusų literatūros vertėju. Apgailestaudamas, kad bėgant amžiams nyksta senosios kalbos, Mérimée ėmė domėtis žemaičių tarme, bendravo su to krašto žmonėmis. 1869 metais (likus metams iki Mérimée mirties) pasirodė jo apsakymas „Lokys“. Čia pasakojama apie lokį ir moterį, kuri pagimdo žmogiškos išvaizdos, bet pragaištingo elgesio, žudikišką jų sūnų. Prancūzų skaitytojams prieš akis iškilo Lietuvos vaizdas: istorinė aplinka, kraštovaizdis, kalba, senoji pagonybė, liaudies tradicijos. Šiame literatūros kūrinyje buvo daug netikslumų, jame susipynė fantazija ir tikrovė, atsiskleidė tipiški Mérimée kūrybos bruožai: laukinio prado motyvai, žmonių dvilypumo žavesys, tikroviškumo ir antgamtiškumo jungtis, santūrus ir lakoniškas rašymas. Kadangi straipsnyje analizuojama pirmoji prancūzų prozos fikcija Lietuvos tema, ji turi didelę simbolinę vertę.

• Details
• Contents