СМЕРТЬ КАК ПРОБЛЕМА ЖИЗНИ: ЮРИЙ ЛОТМАН, РОЛАНДАС ПАВИЛЁНИС, АЛЕКСАНДР ПЯТИГОРСКИЙ
MIRTIS KAIP GYVENIMO PROBLEMA (JURIJUS LOTMANAS, ROLANDAS PAVILIONIS, ALEKSANDRAS PIATIGORSKIS)

Summary/Abstract: Straipsnyje apžvelgiami trijų mąstytojų – literatūros istoriko, struktūralisto, semiotiko Jurijaus Lotmano, logiko, filosofo Rolando Pavilionio ir filosofo Aleksandro Piatigorskio pamąstymai, užfiksuoti jų darbuose, parašytuose prieš mirtį. Mirtis čia suvokiama ne turinio (pomirtinio gyvenimo perspektyvos) prasme, o kaip formalus objektas-ženklas (R. Pavilionis), kuris išsiskiria žmogų supančioje aplinkoje ir kurio neįmanoma nepaisyti, kai gyveni, mąstai ir kuri. Mirties simbolis, būdamas neskaidrus, nepermatomas, neaprašomas iš fenomenologinės paties subjekto pozicijos, skirtingai įprasmina gyvenimą ir tekstus. Gyvenime mirtis suvokiama kaip fatališkas, neišvengiamas ir nebegrąžinamai panardinantis žmogų į nebūtį reiškinys (į religinius kontekstus nagrinėjamuose darbuose neatsižvelgiama). Literatūros kūrinyje mirties akivaizdoje, pasak J. Lotmano, atsiveria galimybės suteikti personažui įvairių pasirinkimų, todėl itin svarbios tampa kūrinių pradžios ir pabaigos. Labai įdomiai ir netikėtai visi trys mąstytojai sprendžia subjekto statuso keliant prasmės problemą mirties akivaizdoje klausimą. Radikaliausiai pasisako A. Piatigorskis ir R. Pavilionis. A. Piatigorskis išėjimą pasitikti mirties įvardija kaip pažintinio pokalbio nutraukimą, pasinėrimą į autorefleksiją, žmogiškojo statuso kitų akyse praradimą. Nustodamas būti žmo-gumi, subjektas tampa asmeniniu įvardžiu – „aš“. Tas „aš“ autorefleksijos dėka tampa išoriniu stebėtoju, liudininku. Susidaro toks įspūdis, kad filosofas taip mato ir pasikeitusį autoriaus statusą – mylintį autorių (M. Bachtino koncepcija) keičia keistas autorius, išorinis stebėtojas. R. Pavilionis kelia asmens, „aš“ tapatumo problemą, gilinasi į „aš“ ar aš prasmę ir prieina išvadą, kad jokio vientiso „aš“ ar aš tiesiog nėra, o yra skirtingi semantiniai ir fiziniai subjektai, kurie ir sudaro individą. Skirtingais laiko tarpsniais aktualizuojamas tik vienas iš semantinių ir fizinių individų ir tik atminties, tarsi Ariadnės, siūlas juos sąlygiškai suriša. Kai į nebūtį išeina, „aš“, vėl gimsta žmogus, kurį prisimename arba užmirštame. Yra dar ir kita alternatyva – gyventi taip, kaip gyvenama romane, tuomet autorius gali suteikti personažui dar vieną galimybę (o gal ir ne vieną) ištaisyti klaidas ir išeiti ramiam.

• Details
• Contents