ATRADIMAI
Discoveries

Summary/Abstract: Trys Balučio fonde saugomi laiškai parodo 1946 metų pradžios tarptautinę padėtį: po antrojo pasaulinio karo buvusių sąjungininkų keliai išsiskiria. buvusi sąjungininkė SSRS tampa garsiai neįvardijamu demokratinių valstybių priešu, kuriam daromos nuolaidos. Tad Didžioji Britanija jau 1946 metų pradžioje pripažino, nors oficialiai to neįvardijo, trijų Baltijos valstybių okupacijos faktą. Lietuvos diplomatinė tarnyba aiškiai suvokė, kad tarptautinė bendruomenė dėl okupuotosios Lietuvos, kaip ir dėl kitų dviejų kraštų – Estijos ir Latvijos – tikrai nežengs pačio drastiškiausio žingsnio, t. y. nepradės karinių veiksmų. Dar daugiau. Jie jautė nuolatinę grėsmę, nes bet kuriuo pretekstu jų veikla galėjo būti uždrausta, nutraukta, Diplomatinė tarnyba nepripažįstama. Diplomatai suprato, kad laikydamiesi tam tikrų taisyklių ir nuostatų su juos pripažįstančiomis valstybėmis, jų vyriausybėmis gali išlikti ir nebūti paaukoti ant didžiosios politikos aukuro. iš pirmo žvilgsnio atrodanti pasyvi LDT laikysena buvo ne tik slaptos dėl suprantamų priežasčių, bet ir ypatingomis sąlygomis bei priemonėmis veikusios diplomatijos įrodymas. VLIK’o atstovų reiškiami kaltinimai diplomatams, kad šie nenori bendradarbiauti ir yra neveiklūs, parodo skirtingą abiejų – tiek išlaisvinimo komiteto, tiek Diplomatinės tarnybos – požiūrį į vienas kitą, pirmiausia, per juridinį statusą, taip pat skiriasi požiūriai į veikimo galimybes, veiklą ir konkrečius veiksmus, nors tikslas ir vienas – Lietuvos laisvinimo byla. Nuo mūsų šalies okupacijos pradžios iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos pasiuntinybių veikimas tiek sau, tiek demokratinėms šalims buvo juridinis Lietuvos valstybingumo ir jo tęstinumo įrodymas. Tad rizikuoti tuo nė vienas iš pasiuntinių negalėjo ir neturėjo jokios moralinės teisės.

• Details
• Contents