KAIMIEČIAI JAMESO THOMSONO METŲ LAIKUOSE: TAMSIOJI PEIZAŽO
COUNTRYFOLK IN THOMSON’S SEASONS: THE DARK SIDE OF THE LANDSCAPE, OR EMBLEMS OF

Summary/Abstract: It is generally assumed that James Thomson’s poetic cycle The Seasons (1730–1746) is is a celebration of nature’s omnipotence interspersed with pastoral or georgic episodes in which human protagonists reflect the contemporary trend in landscape painting towards representing idealised shepherds and happy swains. However, a closer reading of Thomson’s numerous desciptions of countryfolk reveals that his peasant figures are not mere ‘figures in the landscape’. On the contrary, they appear as key elements in the poet’s physico-theology. Inspired by John Barrell’s analysis of the ambiguities of the depiction of the ‘rural poor’ in eighteenth-century English painting and by Tim Fulford’s discussion of ‘landscapes of authority’, this paper would like to show that the numerous episodes of rural life in The Seasons were not intended as a superficial décor champetre. Our argument is that Thomson uses countryfolk as emblems of the complex relationship between nature and mankind. This paper analyzes the way descriptive elements from contemporary country life serve alternatively as sad reminder of man’s frailty when confronted to natural elements and also as unconscious models of human integration in the superior order of things. Despite their conventional appearance, these poetic constructions show evidence of a sharp departure from earlier definitions of the pastoral and georgic modes. In poetic and philosophical project of Thomson’s Seasons, countryfolk are a reminder that man is not a dweller in (and even less the master of) nature, but a component of the biosphere. Jameso Thomsono poetinis ciklas „Metų laikai“ pirmąkart išleistas Londone 1726–1730 m. Dėl savaime aiškių chronologinių priežasčių ir dėl jo kūrinio ilgalaikės įtakos Thomsoną laisvai galima laikyti didžiuoju keturių metų laikų požanrio iniciatoriumi XVIII a. Europos poezijoje. Donelaitis savo „Metus“, išleistus tik 1818 m., kūrė 1765–1775 m., o tai ir kelia mintį, jog lietuvis poetas galėjo būti skolingas Thomsonui. Kitaip nei prancūziškieji Thomsono imitatoriai (Bernisas, Saint-Lambert’as, Roucher ir Delille’is), gyvenę Prancūzų akademijos anglofiliškoje aplinkoje ir veikę Švietimo amžiaus salonuose, Donelaitis tikriausiai neturėjo tiesioginio priėjimo prie angliškojo poemos originalo. Vis dėlto labai tikėtina, kad iki savo atvykimo į Tolminkiemį Donelaitis jau buvo šiek tiek susipažinęs, jei ne su pačiu Thomsono kūriniu, tai bent žinojo apie jo didėjantį populiarumą vokiškai kalbančiuose kraštuose prie Baltijos jūros. Karolina von Brandenburg-Ansbach, antroji Didžiosios Britanijos karalienė iš Hanoverių dinastijos ir viena iškiliausiųjų pirmojo „Metų laikų“ leidimo 1730 m. prenumeratorių, vis dar turėjo plačių ryšių ne tik su savo vyro elektoratu šiaurės Vokietijoje, bet ir su Brandenburgo dvaru, kuriame ji užaugo ir kurio valdovas karališkąją karūną gavo būtent Rytprūsių Karaliaučiuje, Donelaičio gimtosios Mažosios Lietuvos sostinėje. Donelaitis, galbūt nebuvo skaitęs originalios „Met

• Details
• Contents