Ar nargliuos šiąnakt gaspundai ?
All Mimsy Were the Borogroves

Summary/Abstract: Šis klausimas, nors gramatiškai taisyklingai sukonstruotas, tačiau semantiškai neturi prasmės. Tai dažna filosofinių sakinių (todėl ir ištisų tekstų) yda, nuo kurios kenčia daugelis XIX ir ypač XX amžių filosofijos veikalų. Vis dėlto nonsenso esama kelių rūšių, ir jos ne visos vienodai pragaištingos. Savo straipsnyje suklasifikuoju ir aptariu nesąmonių atmainas tam, kad mesčiau kritišką, bet draugišką žvilgsnį į Arvydo Šliogerio kūrybą, kuri Lietuvos filosofijos padangėje beveik neturi sau lygių, bet kuri vis tiek aplipusi nesąmonėmis, tik ne taip gausiai ir baisiai kaip kai kurių Vakaruose geriau žinomų mąstytojų darbuose. A. Šliogerio ankstyvoji filosofija (atstovaujama „Sietuvų“) vertintina dėl daugelio skvarbų protą liudijančių įžvalgų ir dėl savo iš dalies gerai argumentuoto įsipareigojimo objektyvumui bei tiesai, bet kritikuotina dėl kai kurių joje pasitaikančių nesąmonių, dėl savo prastai argumentuoto požiūrio į George‘ą Berkeley‘ų, į skirtumą tarp paveikslo bei nupaveiksluoto daikto ir dėl žmogaus nuvertinimo daikto labui, nepriimant kantiškų argumentų, jog be žmogaus nebūtų ir daiktų. Žinoma, pastarieji argumentai kontroversiški, bet kaip tik dėl to, kad Šliogerio tekstai suteikia progą ir akstiną juos nagrinėti, tie tekstai tokie brangintini. This article is an attempt by someone trained in, and committed to, the Anglo- American tradition of analytic philosophy to come to friendly but critical grips with some of the essays of Arvydas Šliogeris, a major contemporary Lithuanian philosopher who, though hailing from the Continental European tradition, is in a wholesome way entirely original, independent, and beholden to no school. Nevertheless, much of his work is close to nonsense, and not always of the benign kind. In this paper I both distinguish, with reference to Lewis Carroll, Wittgenstein, Carnap, Heidegger, and Chomsky, several types of philosophical nonsense, and try to separate, in the witings of Šliogeris considered here, what is nonsensical from what is either meaningful and false or meaningful and true. I find much of the latter in those passages in which Šliogeris affirms both the possibility of objectivity and that of determining the truth by seeing it. I regret that in his otherwise enlightening discussion of Parmenides he misunderstands and diminishes Berkeley, whom it would not hurt Šliogeris to come closer to.

• Details
• Contents