Suverenumo sąvokos permąstymas: politinės tvarkos imanentinė esatis
RETHINKING THE SOVEREIGN: THE IMMANENT PRESENCE OF THE POLITICAL ORDER

Summary/Abstract: This article reconsiders the concept of sovereignty by employing the theories of Benedict Spinoza, Jacques Lacan, and Carl Schmitt. Since the concept itself has become increasingly debatable in today‘s world, the endeavour is to produce a new interpretation which combines stability with perpetual change. The article first considers a Spinozist-Lacanian interpretation of human nature, seen as relational and desire-driven, centred around an absence that operates as a driving force of human action. However, this drive is individual, not communal, hence political association is needed which, in turn, necessitates some equality in substance. Here the nature of sovereignty as the ability and duty to determine the essence of that sameness kicks in. Sovereign decision functions as if there was a primordial criterion but, in doing so, masks both the lack at the heart of existence and the equally groundless nature of competing options. As such, it is permanently open for contestation.Šiame straipsnyje siekiama permąstyti suverenumo sąvoką Benedicto Spinozos, Jacqueso Lacano ir Carlo Schmitto idėjų kontekste. Kadangi pati suverenumo sąvoka šiandienos pasaulyje yra itin kvestionuojama, pateikiama interpretacija, suderinanti tiek stabilumą, tiek pokyčius. Straipsnyje pirmiausiai aptariama Spinozos ir Lacano idėjomis paremta žmogaus prigimties interpretacija, kuomet žmonės matomi kaip valdomi troškimų, priversti nuolat susidurti su prigimtiniu trūkumu, sudarančiu jų egzistencijos esmę ir kreipiančiu mintis bei veiksmus. Vis dėlto ši kreipiančioji jėga yra individuali, o ne kolektyvi, tad bet kokiai žmonių bendruomenei reikia papildomo turinio. Šiuo atveju reikalingas arba racionalumo ir proto idealas (koks randamas Spinozos filosofijoje), arba dominuojanti simbolinių reiškinių struktūra (esanti Lacano psichoanalizėje). Būtent čia suverenumas įsijungia kaip gebėjimas ir pareiga nustatyti bendrumo turinį. Suverenus sprendimas (viena kertinių Schmitto sąvokų) veikia taip, tarsi egzistuotų pamatinis bendrumo kriterijus, tokiu būdu būties centre slėpdamas egzistuojantį trūkumą ir atitinkamą alternatyvų pagrįstumo stoką. Kitaip tariant, bendrumas turi būti tarsi stebuklingai įsteigtas. Taigi tuo pačiu metu suverenus sprendimas yra nuolat atviras kvestionavimui. Čia taip pat galima įžvelgti esminį Schmitto indėlį akcentuojant nuolatinį konfliktą kaip politinio gyvenimo esmę. Tačiau šis nuolatinis kvestionavimas negali būti visiškai atviras, nes tokiu būdu būtų atskleistas bet kokios prasmės atsitiktinumas. Vos tik įsitvirtinęs bet koks status quo turi atrodyti taip, tarsi visuomet jau butų buvęs natūralus ir racionalus, o taip pat turi būti paprasčiausiai tikimas. Būtent čia slypi suverenumo galia, padedanti jam išlikti anapus bet kokių ginčų ir nesutarimų.Visi trys autoriai, kuriais remiamasi šiame tyrime, yra retai, jei išvis analizuojami kartu. Tai nepelnytas trūkumas: visiems jiems medijavimas tarp socialių ir asocialių žmogaus prigimties elementų įmanomas tik per kažką, kas nėra iki galo nei bendruomenės viduje, nei išorėje. Šis medijavimo faktorius negali būti viduje, nes asocialūs žmonės negali patys savaimesukurti ko nors socialaus, tačiau jis kartu negali būti ir bendruomenės viduje, kadangi bet koks bendruomeniškumas turi tiesiogiai sietis su pačia bendruomene, kitu atveju bendruomenė būtų tik išorinių jėgų primestas kūrinys. Taigi atsakymo reikia ieškoti asmens ir bendruomenės santykyje. Iš tiesų, būtent šiame santykyje ir glūdi suverenumo esmė.

• Details
• Contents