(In)Visible Politics: Towards the Notion of Tactical Directing
(In)Visible Politics: Towards the Notion of Tactical Directing

Summary/Abstract: The difficulties in defining the notion of being political for artistic practices in contemporary democratic societies go together with the changing concepts of being an artist – with quickly transforming shapes of fragmentary identities and easily exchangeable positions (from (trans)national to (trans)ideological). Paradoxically, it is quite easy to describe the function of political art in totalitarian societies, which is to oppose the regime, to show the alternatives, and to consolidate the community, but it is much more difficult to do so under the conditions offered by democracy. This dilemma is faced by majority of post-totalitarian societies, and the examples of theatre in the Baltic States testify to it as well. At present democracies of the Baltic States artistic practices seem to have “all the rights to oppose”. However, contemporary art encounters continuous indifference on the part of political elite and the masses alike when, in fact, what artists really expect from them is any, even negative, reaction to their artistic endeavours. This results in increasing hermetization, nostalgia and abundance of self-reflexive strategies in the landscape of contemporary Baltic art. These processes can be illustrated by the developments in contemporary Lithuanian theatre during the last decades. Straipsnyje analizuojami politinio angažuotumo aspektai šiuolaikiniame teatre. Jeigu totalitarinėje visuomenėje kritinio ar politiškai angažuoto teatro funkcija buvo aiškiai apibrėžta – demonstruoti socialines ar politines alternatyvas, provokuoti sociopolitinę kaitą, steigti bendruomenę, tai šiuolaikinėje demokratinėje sanklodoje teatras sunkiai mezga santykius su pakitusia realybe ar formuoja kritinę poziciją vartotojų visuomenės atžvilgiu. Straipsnyje apibrėžiama nauja taktinės režisūros samprata – tai viena iš strategijų, kuria remdamasis šiuolaikinis teatras gali sėkmingai veikti politiniame lauke. Ši samprata formuojama pasitelkus prancūzų filosofo ir semiotiko Michelio de Certeau knygoje „Kasdieninio gyvenimo praktikos“ suformuluota taktikos sąvoka. Taikant strategijos ir taktikos sampratas, apibrėžiančias du skirtingus žinojimo (mąstymo) tipus (juos galima tapatinti su modernia ir postmodernia pasaulėžiūra), straipsnyje bandoma apibrėžti šiuolaikiniame teatre vyraujančius režisūrinės vaizduotės tipus ir režisūros būdus, analizuojami taktinės režisūros pavyzdžiai šiuolaikiniame Lietuvos ir Estijos teatre.

• Details
• Contents