ŽMOGIŠKASIS ERDVIŠKUMAS: KRAŠTOVAIZDŽIO IR VIETOS KULTŪRINĖ FENOMENOLOGIJA
HUMAN SPATIALITY: A CULTURAL PHENOMENOLOGY OF LANDSCAPES AND PLACES

Summary/Abstract: Straipsnyje fenomenologiniu metodu analizuojamas kraštovaizdžio ir kitų erdvinių struktūrų suvokimas. Erdvinė struktūra suprantama kaip erdvės sritis ar teritorija, turinti specifinę prasmę, kurią patiria stebintis subjektas. Aiškinant, kaip erdvinė struktūra įgauna prasmę, kuri ją apibrėžia kaip kraštovaizdį, namus ar šalį, remiamasi Husserlio prasmės konstitucijos teorija. Teigiama, kad, be subjekto pozicijos ir objektų suvokimų sekos, konkretaus erdvinio darinio prasmę lemiantis elementas yra tai, ką Husserlis vadino „suvokimo prasme“ (Auffassungssinn). Ji apibrėžia konkrečiam erdviškumui būdingą žiūrą. Kai tokia „suvokimo prasmė“ tampa intersubjektyviai galiojanti ir institucionalizuota, ji įgyja statusą kultūrinės formos, kuri funkcionuoja kaip visoms visuomenėms prasmę perteikiantis pasaulio interpretavimo automatas. Galiausiai tvirtinama, kad žmogiškųjų aplinkinių pasaulių (Umwelten) erdviškumas leidžia kurti ir palaikyti prasmes, kurios antraip išnyktų laiko tėkmėje. Pagrindiniai žodžiai: kraštovaizdžio suvokimas, erdvinės struktūros, fenomenologinis metodas, suvo¬kimo prasmė, kultūrinė forma.

• Details
• Contents