Linkusių save žaloti ir savęs nežalojusių įkalintų asmenų emocinės būsenos įverčių palyginimas
Comparison of Emotional Status Evaluations of Persons in Confinement Who Tend to Injure Themselves and Those Who do not

Summary/Abstract: Mokslinė problema. Patekti į laisvės atėmimo vietą žmogui yra sunkus, emociškai reikšmingas gyvenimo įvykis. Mokslininkai teigia, jog laisvės atėmimo vietose savęs žalojimas yra dažnesnis nei vidutiniškai visuomenėje (Liebling, Krarup, 1993; Lohne, 2006). Tai gali būti susiję ir su nerimu, depresiškumu (Jeglic, 2005; Lohne, 2006; Tripodi, 2007), todėl laisvės atėmimo vietų psichologams svarbu įvertinti įkalintų asmenų emocinės būsenos pokyčius. Lietuvoje tyrimų apie linkusių save žaloti įkalintų asmenų emocinės būsenos pokyčius nėra daug, o tyrimų, kurie lygintų nerimo, depresiškumo išreikštumą tarp linkusių save žaloti ir nelinkusių savęs žaloti įkalintų asmenų, – tik pavieniai, kuriuos atliko užsienio mokslininkai. Metodai. Tyrime dalyvavo 256 laisvės atėmimo vietose esantys asmenys, suskirstyti į dvi – rizikos ir kontrolinę – grupes. Rizikos grupę sudarė 81 asmuo, įtrauktas į laisvės atėmimo vietos nuteistųjų ir suimtųjų, priklausančių didelės rizikos grupei dėl savęs žalojimosi ar bandymo nusižudyti apskaitos žurnalą. Kontrolinę grupę sudarė 176 laisvės atėmimo vietose esantys asmenys, neįtraukti į šį apskaitos žurnalą. Tyrimui naudotos HAD (Hospital Anxiety and Depression), BDI (Beck Depression Inventary) metodikos. Rezultatai ir išvados. Nustatyta, jog save žaloti linkę jauni asmenys (amžiaus vidurkis – 30 m.), turintys žemesnį išsilavinimą, suimti ar atliekantys bausmę už sunkius, smurtinius nusikaltimus, laikantys save priklausomais nuo alkoholio, narkotinių medžiagų. Linkusių save žaloti įkalintų asmenų grupėje nerimo, depresiškumo įverčiai, palyginti su įkalintais, bet nežalojusiais savęs asmenimis, yra aukštesni. Įvertinus tik linkusių save žaloti asmenų grupės depresiškumo, nerimo įverčių išreikštumą pagal laisvės atėmimo vietą nustatyta: suimtų asmenų grupėje nerimo, depresiškumo (pagal BDI skalę) įverčiai aukštesni nei nuteistų asmenų grupėje. The aim of this study was to survey differences in evaluations of anxiety and depression between persons in confinement who tend to injure themselves and those who do not. Participants: 256 persons in confinement. A high-risk group (n = 81) who had tendencies of self-injury (all belonged to the group of persons in confinement with a higher risk due to the disposition to injure or kill themselves, and were under reinforced supervision). The control-group (n = 176) was comprised of persons in confinement who did not belong to the high-risk group (with a disposition to injure or kill themselves. Methods. We used the HAD (Hospital Anxiety and Depression), BDI (Beck Depression Inventory). Conclusions. The findings showed that the high-risk group were younger (~ 30 years old), had lower education, had been arrested or sentenced for violent crimes, and they reported that they were dependant on alcohol or drugs.

• Details
• Contents