Kritinės ideologijos kritika: tarp pasąmonės ir fantazijos
The Critique of the Critical Ideology: in Between Unconsciousness and Fantasy

Summary/Abstract: Straipsnyje analizuojama, kaip įmanoma ir apskritai ar įmanoma kritinės ideologijos kritika postmodernizmo kontekste. Vieni autoriai tvirtina, jog kritikos vieta bet kuriuo atveju turi likti tuščia, kiti teigia, kad ideologijos kritikos (kritinės ideologijos) galimybes riboja pasąmonės ir fantazijos paslėptys, kurios sąlygoja negalimybę aiškiai identifikuoti pačią ideologiją, todėl ir galimybių prieiti „prie jos kritikos“ nėra. Straipsnyje kvestionuojamas toks kritinės ideologijos suvokimas ir bandoma ieškoti būdų, kaip būtų įmanoma nagrinėti tiek pasąmonę, tiek fantazijas, taip bandant dekonstruoti pačią ideologiją. Dar nuo Louiso Althusserio laikų ideologija laikoma nekritikuojama, nes tik per ją pažįstame pasaulį. Bet čia ir kyla mintis: ar tikrai bet kokia ideologija yra mistifikacija, ar nėra taip, jog tai, ką mes linkę vadinti ideologija, nėra jokia mistifikacija ir mums nereikia jos suprasti senąja – klasikine – apgaulės prasme? Galbūt būtent ideologija yra pati didžiausia tiesa? Fikcija, kurioje įmanoma rasti „tiesą“? In the article it is analyzed how it is possible, and overall, whether the critique of the critical ideology is possible in the context of post-modernism. Some authors claim that the place of criticism in any case must remain vacant, the others argue that the potentiality of the critique of ideology (critical ideology) is being limited by the latents of the subconsciousness and fantasy, that determine the impossibility of clearly identifying ideology itself, therefore there are no possibilities of getting to „its criticism“. In the article such perception of the critical ideology is questioned and there are attempts to find ways in which it would be possible to examine the subconsciousness as well as fantasies, in this way attempting to deconstruct the ideology itself. from the times of L. Althusser ideology has been considered non-criticisable since it is only through it that we recognize the world, however here the thought springs up: is really every ideology a mystification, or isn‘t it that what we are used to call ideology is no mystification and we do not need to understand it in its old – classical – sense of deception? Perhaps precisely ideology is the real truth? A fiction where it is possible to find the „truth“?

• Details
• Contents