Teologijos Suma I-II, 96-97 klausimai apie teisę
Summa Theologica l-ll, Questions 96-97 on Law

Summary/Abstract: Žmogiškąjį įstatymą galima apibrėžti remiantis bendruoju, arba įstatymo esmės, apibrėžimu: „įstatymas yra proto potvarkis dėl bendrojo gėrio, kurį tas, kuris turi rūpintis bendrija, paskelbė"V Kreacio-nistiniame krikščioniškame pasaulėvaizdyje pats pirmasis įstatymas ir visų kitų įstatymų šaltinis yra Kūrėjo potvarkis dėl bendrojo visatos gėrio (amžinasis įstatymas). Kūrėjui nereikia jokio išorinio įgaliojimo rūpintis tuo gėriu: kūrimas savaime suteikia toki įgaliojimą. Proto neturintiems ir suprasti negalintiems kūriniams savo potvarki jis „skelbia" suteikdamas jiems prigimtis, tarsi ženklindamas juos savo įstatymo antspaudu. Apie toki prigimties suteikimą kalbėti kaip apie įstatymo paskelbimą galima tik analogine prasme (gamtoje veikiantį įstatymą lietuvių kalba vadina ne įstatymu, o dėsniu). Žmonėms savo potvarkį Kūrėjas skelbia suteikdamas gebėjimą pažinti daiktų prigimtis (prigimtinis įstatymas) ir apreikšdamas su žmogumi susieto antgamtinio projekto dalį (dieviškasis įstatymas). Taigi Kūrėjo įstatymą žmogus pažįsta ne tiesiogiai, bet išskaito kaip bendrus savo veiklos principus gyvenimo knygoje (prigimtinis įstatymas) ir Šv. rašte (dieviškasis įstatymas). Kadangi veikla vyksta tam tikru laiku tam tikroje vietoje, tai, siekiant nuspręsti, kaip teisinga elgtis, bendruosius principus tenka taikyti konkrečioms situacijoms, jeigu tokį sprendimą, vadovaudamasis savo kompetencija, daro asmuo, įgaliotas rūpintis bendruoju gėriu, ir ji oficialiai paskelbia, tai tas sprendimas atitinka žmogiškojo įstatymo apibrėžimą. [...]

• Details
• Contents