Eilėraščiai iš „meistarnės“
Poems from the "meistarnės"

Summary/Abstract: Tapytojas, juvelyras Gvidas Latakas – vienas savičiausių menininkų, nuo jaunumės rašantis ir eilėraščius. Išleistos trys eilėraščių knygos: „Kol išsiris varniukai“, „Nekalendoriniai šventieji“, „Lokenos“. Visos jo knygos apdovanotos premijomis. Gvido Latako eilėraščiuose nuolatos kinta rakursai, gaivalingai juda stichijos : dailė padeda poezijai, poezija – dailei. Kalba rupi, naši, artėja prie šnekamosios. Iš eilėraščio į eilėraštį keliauja bibliniai, istoriniai personažai, sakmių, mitų, padavimų veikėjai. Praeitis patiriama per liudijimus, archetipinius reliktus, kurie tarsi atgyja. Dabartis šmėsčioja epizodiškai, lyg atsitiktinai patekusi į istorijas. Poeto kūriniai primena iš tvirtų sąsparų suręstą, anot jo paties, budinką, palocių. Riedėte rieda vešlūs ir kartu geros kraujotakos pasakojimai. Iš vitališkų, kupinų sąmojo ir vidinio linksmumo palyginimų netikėtai išnyra primiršti žemaitiški žodžiai, kurie liudija atmintį ir būtovę. Gvidas Latakas nesidairo į lite- ratūrines madas, bet nevengia „naujų senovių“. Jo eilėraščių žmogus tiki, kad ne visi dangaus šventieji puikuojasi mūsų kalendoriuose, o gyvena tarpe mūsų, valgo ir geria, dirba savuosius darbus. Kita vertus, žmogus savotiškai suklūsta: „Tikiu amatais, tebus jie pagarbinti per amžius.“

• Details
• Contents