Darbo santykių institucijų kaita Lietuvoje institucinių veikėjų požiūriu
Institutional change of labor relations in Lithuania from the viewpoint of institutional actors

Summary/Abstract: Straipsnyje darbo santykiai konceptualizuojami naujojo institucionalizmo požiūriu kaip formalios ir neformalios institucinės taisyklės ir praktikos, taip pat analizuojamos šios Lietuvos darbo santykių institucijos: darbuotojų samdymo, atleidimo ir darbo sąlygų formalus reglamentavimas; darbuotojų samdymo, atleidimo ir darbo sąlygų neformalios institucijos; darbuotojų darbo užmokesčio nustatymas; darbuotojų kolektyvinis atstovavimas; darbo rinkos politikos priemonės. Straipsnyje argumentuojama, kad darbo santykių kaitos diskursas yra būtina, nors ir nepakankama darbo santykių institucijų kaitos sąlyga, o jo tyrimas padeda atskleisti svarbias kaitos charakteristikas. Šiuo tikslu atliktas empirinis kokybinis tyrimas, o jo dalyviai buvo darbo santykių institucinę kaitą formuojantys veikėjai. Tyrimu siekta išsiaiškinti, kokias pagrindines darbo santykių institucijų veikimo problemas veikėjai akcentuoja, kokius išskiria kaitos prioritetus ir kokias mato galimybes, kad kaita įvyks. Tyrimo rezultatai parodė, kad pagrindinėmis Lietuvos darbo santykių problemomis laikomas formalaus reglamentavimo griežtumas ir silpnas jo įtvirtinimas, sudarantis sąlygas neformalioms institucijoms egzistuoti, o pagrindiniai kaitos prioritetai – darbo santykių lankstumo didinimas ir kolektyvinių darbo santykių plėtra. Rezultatai taip pat atskleidė, kad institucijų tarpusavio sąveika lemia, jog problemos yra sunkiai išsprendžiamos, o kaitos prioritetai – nelengvai pasiekiami. Be to, kaitos prioritetai labiau reprezentuoja siektiną darbo santykių idealą ir neatsižvelgia į objektyvias Lietuvos institucinės tikrovės sąlygas. Tai paaiškina, kodėl nėra darbo santykių kaitos, kuriai teikiamas prioritetas. The paper conceptualises labor relations from the new institutionalist perspective. Labor relations are described as formal and informal institutional rules and practices. The following institutions are analysed: formal regulation of hiring, firing and working conditions; informal institutions of hiring, firing and working conditions; wage setting; representation of the employee collective; and labor market policy instruments. It is argued that the discourse of development of labor relations is a necessary although an insufficient condition for institutional change, and that studying the discourse helps us to understand some of the important characteristics of change. For this purpose empirical qualitative research was conducted. The research was based on interviews with actors within the fields of institutional change, policy making and the production of knowledge. The research attempted to unveil what the institutionalist actors thought of the issues of institutional performance, priorities of institutional change and chances for a change to be implemented. The results showed that the main problems concerning labor relations in Lithuania, as emphasized by the actors, were the rigidity of formal regulations and their weak enforcement, which results in the expansion of informal

• Details
• Contents