Religijos filosofija ir filosofinė praktika
Philosophy of Religion and Practice of Thinking

Summary/Abstract: Du pagrindiniai žmogiškosios egzistencijos ramsčiai – religija ir filosofija, visada buvo ir tikriausiai liks esminės praktikos, kurios, viena vertus, struktūruoja, nuskaidrina svarbiausius ir apibrėžti galimus kontūrus, kita vertus, leidžia tuos kontūrus atšaukti, nutrinti ir ieškoti jų iš naujo. Religijos filosofija yra ypatingas diskursas ne tik todėl, kad jos „objektas“, jeigu jį suprasime kaip religinės praktikos turinį, nuolatos slepiasi, nepasiduoda objektyvavimo veiksmui, bet dar ir todėl, kad pati filosofija vien kaip diskursyvinė praktika nėra pati sau pakankama. Filosofijos istorijoje galima aptikti išsikristalizavusią tikrai ne vieną galimą religijos ir filosofijos santykio konfigūraciją: nuo absoliutaus bet kokio bendrumo neigimo iki visiško jų sutapatinimo, tačiau pats tas santykis visuomet išlieka probleminis. The two main pillars of human existence – religion and philosophy – have always been and will probably remain the core practices, which, on the one hand, structuralize and highlight potential outlines, and, on the other hand, allow to cancel and to eliminate these outlines while constantly searching for the new possibilities. The philosophy of religion is a special discourse not only because of its peculiar “object”, as the content of religious practice, is constantly hiding, always resisting the possibility of turning into an object, but also because philosophy regarded only as a discursive practice is not self-sufficient. The history of philosophy offers a wide range of such crystallized configurations of intercourses between religion and philosophy: from absolute negation of any possible affinity to their complete assimilation. Yet, the relationship between religion and PHILOSOPHY remains always problematic.

• Details
• Contents