Metάnoίa Льва Платоновича Карсавина
Metάnoίa of Lev Karsavin

Summary/Abstract: Levas Platonovičius Karsavinas (1882–1952) – rusų stačiatikių religinis filosofas, kultūros istorikas, medievistas ir klasikinės teologijos žinovas. Jis užima reikšmingą vietą tiek XX amžiaus pradžios rusų kultūroje, tiek ir tarpukariu atgimusiame Lietuvos moksliniame gyvenime Karsavinas – tai filosofas-kankinys, patyręs daugybę tragizmu paženklinto XX amžiaus išbandymų. Ištremtas iš Rusijos, jis vėl atrado tėvynę katalikiškoje Lietuvoje, kur dirbo ir įgyvendino savo intelektualinius užmojus Vytauto Didžiojo universitete. Vėliau, kaip ir daugeliui Lietuvos universiteto bendradarbių, rusų mąstytojui teko nuodėmklausio ir mokytojo dalia stalininio lagerio „universitete“. Karsavino pasaulyje krikščioniškos idėjos tradicinės. Kartu bet kuri tradicinė krikščioniška dogma pateikiama ir apmąstoma kelyje į tobulybę, Dievą arba Absoliutą. Traktatas Apie tobulybę parašytas 1952 m. lagerio ligoninėje. Šiame veikale sutelktos svarbiausios Karsavino metafizikos idėjos. Tobulybės samprata atsiduria jo apmąstymų centre. Karsavino raštams būdinga ypatinga, į universalumą pretenduojanti kalba. Jis pasitelkia tokius sąvokas-simbolius kaip tobulybė, netobulumas, metanoeĩn, apjungiančius loginį nuoseklumą ir intelektualų vaizdingumą. Karsavinas patikslina, jog paties Dievo Tobulybė skiriasi nuo tobulybės, kuri yra sukurta Dievo. Pasiekti tobulybę galima tiktai perpratus jos esmę. Filosofui rūpi klausimas: ar gali žmogus, ribojamas savo subjektyvios būties, sužinoti ką nors apie objektyvią, tobulą būtį? Jis apeliuoja į autoritetus (Gounilą ir jo pasekėjus, Šv. Anzelmą, Imanuelį Kantą, Rene Dekartą ir kt.), kurie, remdamiesi matematine logika, pripažino, jog objektyvus tobulybės egzistavimas neįrodomas. Tačiau Karsavinas buvo įsitikinęs, kad žmogus žino, jog yra ir objektyvi būtis, ir jos tobulybė. Filosofas pastebėjo, kad mes siekiame tobulybės netobulai ir nuolat. Šitas nuolatinumas atsispindi ir mūsų netobuloje būtyje. Vis dėlto žmogaus atmintis rodo esant tobulybę, nepaisant to, jog mūsų prisiminimuose ji nuskurdinta. Norint atsakyti į iškeltus klausimus, pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kas yra tas netobulumas ir koks yra jos santykis su būties tobulybe, vadinasi, ir kiekvienu iš mūsų. Dieve žmogus amžinai, nuo pradžių pradžios, yra laisvas ir tobulas. Pats žmogus irgi tobulėja – ne iš karto, bet svyruodamas tarp būties ir nebūties, tuo pat metu ir trokšdamas, ir netrokšdamas būti, tarytum nesitikėdamas pasiekti tobulybės ir tapti dievišku. Bet Dievas savavališkai negali jo priartinti prie tobulybės, nes tai reikštų, kad žmogus nėra laisvas. Žmogaus troškimas būti ir tapti dievišku privalo virsti tobulu troškimu. Daug kas rodo, kad šis procesas jau prasidėjo. Mąstytojas pažymi, kad būtent dabar mes gyvename lemiamą būties valandą. Žmogus keičiasi. Žodis „atsivertimas“ – vienas iš Karsavino filosofijos raktažodžių. Tai graikiško žodžio metanoeĩn, paprastai verčiamo kaip „atgaila“, atitikmuo.

• Details
• Contents