Les Samogitiens de la fin du XIX e siècle vus par un voyageur Français
Between Moderity and Period of Grand Duchy of Lithuania

Summary/Abstract: En 1890, dans un hebdomadaire parisien consacré aux voyages1 a été publié un article sur les coutumes des mariages samogitiens2. Bien que l’auteur F. Morans ne soit pas un ethnographe confirmé ni même un expert de la culture lituanienne et que la revue n’ait pas de vocation scientifique, ce texte reste intéressant pour plusieurs raisons. Premièrement, depuis les Croisades teutoniques dans les pays Baltes au XIVe siècle, les auteurs d’Europe de l’ouest ne présentent que très peu de descriptions de la culture et de la société samogitiennes dans leurs ouvrages. En effet cette partie du continent, considérée comme une des régions les plus sous-développées d’Europe, donc inintéressante, n’était guère fréquentée par les gens de l’ouest. Pour cette raison, cette description est digne d’une attention particulière. Deuxièmement, l’étude attentive de cet article démontre les connaissances des Français au XIXe siècle sur ce peuple situé à l’extrémité de l’Europe. Le présent texte nous éclaire sur les informations relatives aux Samogitiens et analyse les raisons de chaque image et affirmation présentées. 1890 m. Paryžiuje leidžiamame populiariame savaitiniame žurnale, skirtame kelionėms, buvo išspausdintas nedidelis, vos dviejų lapų apimties straipsnis apie tuometinius žemaičių vestuvinius papročius. Nors tai nebuvo mokslinis leidinys, o ir pats autorius F. Moransas nėra žinomas nei kaip koks nors garsus etnografas ar Lietuvos kultūros žinovas, tačiau tekstas vertas dėmesio dėl kelių priežasčių. Pirma, Baltijos šalyse nuo kryžiaus žygių pradžios, t. y. nuo XIII a., kai žemaičiai pirmą kartą pakliūna Vakarų europiečių akiratin, iki pat mūsų dienų Žemaitijos kultūros ir visuomenės aprašymai labai retai aptinkami Vakarų autorių darbuose. Šis regionas retai lankytas – laikytas vienu labiausiai atsilikusių Europoje, tad mažai įdomus. Kaip tik dėl to kiekvienas naujas rastas aprašymas kelia susidomėjimą. Antra, atidžiau paanalizavus minėtąjį žemaičių aprašymą galima daryti daugiau mažiau pagrįstas išvadas apie tai, ką XIX amžiuje prancūzai žinojo apie šią Europos pakraštyje esančią tautą. Straipsnio tikslas – pateikti šio aprašymo informaciją apie žemaičius ir paanalizuoti, iš kur vienokie ar kitokie teiginiai ar vaizdiniai galėjo atsirasti. 1890 m. prancūzo tekste pabrėžiami tik du ryškūs panašumai tarp tautų – kerpasi plaukus apvaliai ir geria daug degtinės. Šie faktai, ypač antrasis, nekelia didesnių abejonių, tuo labiau jei turėsime galvoje, jog autorius – prancūzas – atvažiavęs iš krašto, kuriame degtinės beveik visai negeria, tad Lietuvos realijos jį turėjo tikrai stebinti. Vis dėlto šios tautos labai skiriasi. Susidaro įspūdis, kad autorius nori pabrėžti, jog lietuviai (tarp jų ir žemaičiai) yra lėtesni, apatiškesni ir liūdnesni nei baltarusiai.

• Details
• Contents