Inventing the Locus: Rethinking Place and Identity in Lithuanian Theatre
Inventing the Locus: Rethinking Place and Identity in Lithuanian Theatre

Summary/Abstract: The aim of this article is to trace the developments in perception and interpretation of place (locus) in Lithuanian theatre in the span of several years and to show how it was forced to change in the context of contemporary post-Soviet culture which faces the challenges of globalization. Straipsnyje analizuojama, kaip šiuolaikiniame Lietuvos mene keičiasi vietos suvokimas ir reprezentacija. Tradiciniu požiūriu egzistuoja metafizinis ryšys tarp identiteto ir vietos. Nacionalistinėje mitologijoje šį ryšį simbolizuoja augalas, pavyzdžiui, medis (ąžuolas arba beržas), įaugęs į dirvą, panašiai kaip tauta, kurią maitina gimtoji žemė, jos kraujas. Nacionalinis teatras kaip institucija, skirta vietinei publikai ir reprezentuojanti tautos dvasią, išreiškia šią metafizinę vietos sampratą. Apžvelgus XX amžiaus lietuvių režisierių ir dramaturgų kūrybą matyti, kad jiems labai svarbi augalo simbolika. Vis dėlto šiuolaikinės transnacionalizmo ir globalizacijos patirtys verčia menininkus ir publiką kritiškai apmąstyti nacionalizmo metafiziką ir nacionalinio identiteto idėją. Šiame straipsnyje vietos ir identiteto vaizduotės kaita tiriama pasitelkiant du šiuolaikinio meno pavyzdžius: 2004 metų Rimo Tumino spektaklį Madagaskaras, pastatytą pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, ir Lietuvos medijų menininkų Gedimino ir Nomedos Urbonų projektą Ruta Remake, parodytą tais pačiais metais Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje. Abu kūriniai nevengia nacionalumo, autentiškumo, vietos metafizikos temų, juos galima suvokti kaip kritišką organicistinės nacionalizmo vizijos perrašymą, kai pabrėžiamas išradingumas, o ne metafizinė vietos galia.

• Details
• Contents