KELI KLAUSIMAI „KRIZĖS“ SĄVOKOS ISTORIJAI
QUESTIONS TO THE HISTORY OF THE CRISIS

Summary/Abstract: Reinhartas Koselleckas (1923–2006) buvo dar tik pradėjęs rengti savo disertaciją, kai 1951 m. Berlyno laisvojo universiteto Istorijos institutas buvo pavadintas autoritetingiausio XX a. pirmosios pusės Vokietijos istoriko Friedricho Meinecke’ės vardu. Kaip mėgstama sakyti apie ilgai gyvenusius ir dar daugiau nuveikusius žmones, tai buvo epochos, gal net ir kelių epochų žmogus. Ne tik per Leopoldo von Ranke’ės 1886 m. vykusias laidotuves, bet ir gyvai susidūręs su XIX a. Vokietijos istorijos mokslo Olimpo dievais. Pats šią viršūnę pasiekęs XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, jis tapo tikru istorizmo, kurį vadino viena didžiausių vokiškų dvasinių revoliucijų, kokias yra išgyvenęs Vakarų mąstymas, apologetu, gynusiu šią vokiškosios dvasios apoteozę nuo bet kokių, dažniausiai savo paties germaniškųjų gentainių, išpuolių. O tokių būta, ir ne vieno. Ne veltui Veimaro Vokietijoje radosi tekstų, konstatavusių istorizmo krizę. Krizę, su kuria sizifiškai grūmėsi Meinecke’ė (Die Entstehung des Historismus, 1936), ir krizę, į kurią filosofiškai daugiasluoksniškai žvelgė Koselleckas, galima įvardyti universaliu (teologijos, mokslo, kasdienybės požiūriu), visus žmogaus istorinius laikus siejančiu bendruoju vardikliu, viena iš koseleckiškųjų atsikartojimo struktūrų.

• Details
• Contents