Obrazy ziemi w wileńskim okresie Miłosza
The Earth Views in Miłosz Poetry of Vilnius Period

Summary/Abstract: Debiutiniame tomelyje „Poema apie sustingusį laiką“ (1933), rinkinyje „Trys žiemos“ (1936) ir tarpukario laikotarpio eilėraščiuose – išsklaidytuose ar išspausdintuose „Išsigelbėjime“ (1945) – žemė kuriama kaip mažoji tėvynė, plytintis kontinentas, planeta. Gimtinės žemė kuriama Arkadijos mito pagrindu. Vaikystės šalies vaizdais, žvilgsniu aprėpiančio žmogaus, stovinčio savo sode, prie upės ar lankoje, poetas leidžia skaitytojui pažinti Vidurio Lietuvą dėl to, kad pirmuosiuose poezijos tomeliuose yra charakteringa tendencija monumentalizuoti panoramą ir universalizuoti iškylančias žmogaus ir gamtos susitikimo reikšmes. Dažniausiai sutinkami lokalūs kraštovaizdžiai plačiame Lietuvos žiūros lauke ir plytinčios žemės vaizdai, atverti į neaprėpiamas erdves, o kartu – ir į peizažo detales. Esama ir globalaus vaizdo su priartėjimu prie žemės, miesto ir kaimo. Kitaip tariant, dėl neryškios horizonto atvėrimo ir slėpimo tendencijos kyla serijos nepastovių, kintamai fokusuojamų vaizdų. Ketvirtajame dešimtmetyje Milošas, apibrėždamas žemės vaizdus, siekė juos konkretinti geografiniais pavadinimais, Šetenių ir jų apylinkių topografijos fragmentais ir Lietuvos etnografiniais elementais. Šetenių topografijos atpažinimas suteikia galimybę identifikuoti Vilniaus laikotarpio poetinius vaizdus. Žemės vaizdų ženklinimas regioniniais elementais ją mitologizuoja, nes konstituoja pirmapradį pasaulio centrą. Horizonto atvėrimo tendenciją tuo pat metu lydi perspektyvinio apribojimo inklinacija. Abi šios priešingybės, išėjimas į kosmosą ir prigludimas prie konkretaus, sudaro nuolatinę jaunojo Milošo kūrybos optinę įtampą. Todėl retai vaizdai sudaro vieną perspektyvą. Dažniau sutinkami lokalūs kraštovaizdžiai, patalpinti plačiame Lietuvos žiūros lauke, arba plytinčios žemės vaizdai, atverti į neaprėpiamą erdvę ir sutelkti į peizažo detalę. Tėvynė – tai nustatymas pasaulio centro, prie kurio grįžtama realiai ar vaizduotėje. Ji yra mitinio gyvenimo erdvė, kadangi, iškilusi atmintyje, ji išlieka su namu, sodu, kiemu ar upės slėniu, palei ašį tarp žemės ir dangaus. Tėvynės atgaivinimas atmintyje pats savaime yra pakartotinio sugrįžimo prie tos pačios upės ritua linis aktas. Pakartotinis sugrįžimas į gimtąją provinciją, kaip amžino sugrįžimo į „čia ir dabar“ aktas, yra nepriklausomas nuo fizinio buvimo vaikystės vietose, kadangi tos vietos yra įsitaisiusios vidinės akies vyzdyje. Atmintyje išlikusios vaikystės prisiminimas yra grįžimas į centrą, o centras apgaubia paslaptingu sakraliu nimbu tai, kas tame tolyje vyko. Jaunojo poeto sąmonėje tėvynė driekiasi ne tik geografinėje, bet ir mitinėje plotmėje; šioje dichotomijoje slypi įspėjimas, kad vertikalės praradimas suponuoja mitinės tėvynės netektį.

• Details
• Contents