Energy: Clearing the Air
Coal is the dirtiest yet most crucial energy source in Central Europe. That could make the region one of the best laboratories for clean coal technologies.
More...We kindly inform you that, as long as the subject affiliation of our 300.000+ articles is in progress, you might get unsufficient or no results on your third level or second level search. In this case, please broaden your search criteria.
Coal is the dirtiest yet most crucial energy source in Central Europe. That could make the region one of the best laboratories for clean coal technologies.
More...
L’image de la France qui est offerte par les auteurs de la littérature de voyage ou de livres et articles à vocation géographique reflétait la mentalité, la vision du monde et le rapport au monde de l’écrivain. Selon les différentes périodes du XIXe siècle apparaissent des différences concernant le destinateur, sa nature et son destinataire. Au début du siècle, les impressions des séjours en France étaient rapportées par des gens de l’élite culturelle qui connaissaient bien le pays. On rencontre des remarques authentiques dans les mémoires du comte Michal Kazimierz Oginski, qui avait vécu quelque temps en France après l’insurrection de Kosciuszko et observé la situation politique, et de Sofija Tyzenhauz qui avait épousé le comte de Choiseul et connaissait bien le milieu français. Les auteurs cultivés de la littérature de voyage poursuivaient la tradition des Lumières, nourris de ses idéaux. XIX amžiuje Lietuvoje gausiai skaityta prancūziškoji kelionių literatūra veikė aprašymus tiek apie iškylas ar promenadas po Lietuvą, tiek upių monografijas, padėjo pasirengti susitikimui su kitokia kultūra. Keliaujantieji po Prancūziją buvo apsiskaitę, mokėjo kalbą, jautėsi esą išsilavinę europiečiai, tad jie nepatyrė nei priešiškumo, nei kultūrinio šoko. Jie ne tik stebėjo, bet ir suvokė skirtingumus, juos vertino, o turėdami literatūrinių ambicijų savo įspūdžius perteikė raštu. Tačiau tokių kelionių aprašymų nėra daug. Įspūdžiai perteikiami dienoraščio forma, gyvai pasakojami salonuose, dalis jų sugula į spalvingus memuarus, pasirodo ir pirmosios geografijos knygos lietuvių kalba, viena kita žinutė spaudoje. Keliautojai iš Lietuvos kaupė ne tiktai regimus, apčiuopiamus dalykus – atsivežtus prabangos daiktus, suvenyrus, knygas, bet ir tokius neapčiuopiamus kaip Prancūzijos vaizdus, garsus, kvapus, pojūčius. Visa tai padėjo susikurti subjektyvų šalies ir jos žmonių įvaizdį. Prancūzijos įvaizdis, kurį XIX amžiuje pateikė Lietuvos kelionių literatūros, geografinio pobūdžio knygų ir straipsnių autoriai, priklausė nuo rašančiojo mentaliteto, jo pasaulėžiūros ir pasaulėjautos. Skirtingais XIX a. periodais keitėsi šios literatūros adresantas, jos pobūdis bei adresatas. XIX a. keliautojo referenciniai tikslai, jo patirtis, pasakojimo autentiškumas atsispindi pagrindinėse kelionių literatūros temose: gamtos, politinio, ekonominio visuomenės gyvenimo, papročių, istorijos ir kultūros paveldo. Keliaujantis Lietuvos žmogus nevienodai supranta, kas yra Prancūzija, sunkiai aprėpiama didelė šalis, išsiskirianti gamtos įvairove, regionų istorija, kultūrine patirtimi.
More...
Tirta dviejų skirtingo pobūdžio pokalbių laidas (pramogines ir publicistines) vedančių, kalbinį pasirengimą turinčių žurnalistų kalbėsena pagal specialų metodą atrinktose jų vedamose TV pokalbių laidose. Nagrinėti keturi kintamieji: vienaskaitinių kreipimosi formų vartosena (pragmatinis aspektas), gramatinių formų trumpinimas (morfologinis aspektas), pertarų vartosena (diskurso aspektas), šnekamajai kalbai būdingos leksikos vartosena (leksinis aspektas). Manyta, kad pramoginės laidos vedėjas turėtų kalbėti paprastesne kalba nei akademinei auditorijai skirtos ir visuomeninius klausimus nagrinėjančios publicisti nės laidos vedėjas. Tyrimo medžiagą sudarė šešios TV laidos (kiekvieno žurnalisto po tris), transliuotos tarp 2009 m. lapkričio ir 2010 m. kovo, iš viso išrašyta apie 2,5 val. Trukmės sakytinės viešosios kalbos medžiagos. Paminėtina, kad skiriasi laidų trukmė: publicistinė laida, atmetus reklamai skirtą laiką, trunka apytikriai 20–25 min., o pramoginė – apytikriai 1 val. 10–20 min., tačiau tirto pramoginės laidos vedėjo pokalbiai laidoje užima apie 30 min., todėl lyginamasis pagrindas laikytinas pakankamu. Straipsnyje kiek daugiau dėmesio skirta vienaskaitinių ir daugiskaitinių kreipimosi formų kaitai ir morfologiniam gramatinių formų trumpinimui aptarti, kurie išsamesnio nagrinėjimo nusipelno dėl keleto priežasčių. Pirmiausia šie du reiškiniai yra glaudžiai susiję – pasirinkimas į pašnekovą kreiptis vienaskaita ar mandagumo daugiskaita lemia pozicijų, kuriose galimas gramatinių formų trumpinimas, skaičių. Aims to meet the different needs of the targeted audience result in the heterogeneity of media – different forms of expression and stylistic features of each media type determine the choice of a particular language code. Based on the findings of qualitative micro-sociolinguistic research carried out in 2009-2010, this paper aims to distinguish several salient differences of language usage in journalistic and entertainment genres of spoken media. The object of study was the elements of standard and ordinary language in spontaneous speech of two popular TV presenters. Particularly the usage of four linguistic variables was analyzed: singular model of address (pragmatic aspect), shortened grammatical forms (morphological aspect), discourse markers (discourse aspect), and colloquial lexis (lexical aspect). The results of the qualitative analysis have confirmed the hypothesis that the television presenter of an entertainment talk show would speak a code closer to ordinary Lithuanian than the presenter of a journalistic programme. However, evidence suggests that differences are more significant in terms of the usage of consciously more easily controllable variables (singular forms of address and colloquial lexis), while in terms of less conscious variables (discourse markers and shortened grammatical forms) the difference is less significant.
More...
Prosper Mérimée est le premier auteur français du XIXe siècle qui situe une fiction en prose en Lituanie1, et il s’avère que ce récit, Lokis, une nouvelle d’une quarantaine de pages, est non seulement sa dernière publication mais aussi l’un de ses chefs-d’oeuvre. Il y a déjà eu de très bonnes analyses à la fois de l’originalité littéraire de Lokis et des circonstances dans lesquelles Mérimée s’est intéressé à la culture lituanienne. Un ouvrage de référence reste celui de Raymond Schmittlein en 1949 : Lokis, la dernière nouvelle de Mérimée : on y trouve le texte en version intégrale accompagné des magnifiques illustrations du grand artiste lituanien Vytautas Jonynas, une étude sur la genèse, la composition et l’art du récit ainsi qu’une bibliographie. Apie Mérimée laikų Lietuvą Prancūzijoje žinoma palyginti nedaug, menkai žinoma ne istorinė praeitis, o kultūra ir kalba. 1830–1840 metais, traukdamiesi nuo Rusijos persekiojimo, į Paryžių atvyko daug lietuvių ir lenkų emigrantų, pavyzdžiui, Adomas Mickevičius. Jie sudomino vietinius intelektualus baltų kultūra. Apie XIX a. vidurį Prancūzijos filologai, mitologijos specialistai, kaip ir jų kolegos vokiečiai, ėmė išsamiai tyrinėti lietuvių kultūrą. Mérimée taip pat pasinėrė į baltų ir slavų studijas. Kaip rašytoją, o ne mokslininką, jį labiau viliojo užsienio kalbos, jis tapo puikiu rusų literatūros vertėju. Apgailestaudamas, kad bėgant amžiams nyksta senosios kalbos, Mérimée ėmė domėtis žemaičių tarme, bendravo su to krašto žmonėmis. 1869 metais (likus metams iki Mérimée mirties) pasirodė jo apsakymas „Lokys“. Čia pasakojama apie lokį ir moterį, kuri pagimdo žmogiškos išvaizdos, bet pragaištingo elgesio, žudikišką jų sūnų. Prancūzų skaitytojams prieš akis iškilo Lietuvos vaizdas: istorinė aplinka, kraštovaizdis, kalba, senoji pagonybė, liaudies tradicijos. Šiame literatūros kūrinyje buvo daug netikslumų, jame susipynė fantazija ir tikrovė, atsiskleidė tipiški Mérimée kūrybos bruožai: laukinio prado motyvai, žmonių dvilypumo žavesys, tikroviškumo ir antgamtiškumo jungtis, santūrus ir lakoniškas rašymas. Kadangi straipsnyje analizuojama pirmoji prancūzų prozos fikcija Lietuvos tema, ji turi didelę simbolinę vertę.
More...
Le 24 juin 1812, une partie de la Grande Armée traversa le Niémen près de Kaunas. Ici, à l’instar de l’Empereur, elle vint via Gumbinė, Vilkaviškis (en laissant Marijampolė à sa droite) et Skriaudžius2. La partie restante de l’armée, qui participa à la guerre avec la Russie mais ne traversa pas le Niémen avec l’Empereur le 24 juin, arriva au champ de bataille par la Samogitie via Raseiniai et Telšiai (le 24 juin, elle était encore aux alentours de Piktupėnai et Gudai) et se dirigea vers Mintauja et Liepoja pour rejoindre la Grande Armée début septembre. Straipsnyje pristatomi Kaunas ir Vilnius Napoleono armijos karių akimis. Didžioji Napoleono armija per Nemuną kėlėsi ties Kaunu ir pagal pirminį sumanymą kaip tik čia turėjo susiremti su carinės Rusijos kariuomene, tačiau šioji traukėsi ir į mūšį nestojo. Kauną Napoleono kariuomenė rado jau nusiaubtą ir apiplėštą atsitraukiančios carinės kariuomenės. Kita vertus, Kaunas buvo tik tarpinė stotelė judant gilyn į Rusijos teritoriją. Pats Napoleonas čia praleido keletą dieną daugiausia stebėdamas kaip vyksta kariuomenės kėlimosi darbai. Remiantis analizuotais šaltiniais matyti, kad Kaunas kaip miestas Napoleono kariams stipriai neįstrigo, bet jau minima tai, kad miestas rastas apiplėštas ir apgriautas. Kėlimosi per Nemuną epizodai išsiskiria dar keletu aspektų, pirmiausia tai infrastruktūros reikalai. Dažnai šaltiniuose minima gana prasta kelių būklė, ypač palijus, taip pat keblumai orientuotis erdvėje. Tam buvo keletas priežasčių – atsitrakdama caro armija stengėsi sunaikinti visus kelių ženklus taip apsunkindama Napoleono kariuomenės judėjimą, o be to, didžiosios armijos kariai greitai įsitikino, kad jų turimi žemėlapiai labai netikslūs, pasenę, su neatpažįstamai iškraipytais vietovardžiais. Nors nuo pat pradžių patirdami sunkumus kariai pasiekė Vilnių, kuriame sustojo kiek ilgesniam laikotarpiui. Napoleonas apsigyveno tuose pačiuose rūmuose, kuriuos iš vakaro buvo palikęs caras Aleksandras I. Viešėdamas Vilniuje Napoleonas taip pat inspektavo savo kariuomenės dalinius, susitikinėjo su vietos aristokratais ir universiteto darbuotojais, rinko informaciją apie kitus Rusijos miestus, jų geografinę padėtį ir pan. Šaltinių duomenimis Vilniaus gyventojai Napoleono kariuomenę sutiko džiaugsmingiau nei Kauno, bet pirminis džiaugsmas greitai atlėgo, o dalyje Vilniaus gyventojų atsiminimų ir pats Napoleonas, ir jo kariai vertinami gana skeptiškai. Viena iš priežasčių lėmusi požiūrio pasikeitimą buvo ta, kad Napoleono kariai mieste nevengė linksmybių, ėmė net plėšikauti. Reaguodamas į tai Napoleonas įsakė sudaryti karinį tribunolą, turintį teisę bausti net mirties bausme dezertyrus ir plėšikaujančius kareivius. Atsiminimuose Vilnius sulaukia jau daugiau dėmesio, dažnai minimas kaip gana gražus miestas dėl savo architektūros – pirmiausia cerkvių – vadinamas ir gana egzotišku, orientalistinių bruožų turinčiu miestu.
More...
Generally speaking, the systematic use of psychiatry to incarcerate dissidents in psychiatric hospitals started in the late 1950s and early 1960s. However, there are cases of political abuse of psychiatry known from a much earlier date such as the case of the Russian philosopher Pyotr Chaadayev from the times of Tsar Nicholas I.1 Also in early Soviet times some attempts to use psychiatry for political purposes took place, yet in these cases, as well as the Chaadayev case, it seems that sticking on a psychiatric diagnosis seemed to be the easiest option to the authorities, and not a well-developed government policy. Daugiau nei 40 metų politinio piktnaudžiavimo psichiatrija Sovietų Sąjungoje klausimas gyvavo pasaulio psichiatrų bendrijos darbotvarkėje. Viena vertus, šis klausimas kėlė piktus ginčus, antra vertus, jis skatino tebesitęsiančias diskusijas apie žmogaus teises ir profesinę etiką. Politinis piktnaudžiavimas psichiatrija Sovietų Sąjungoje pradėtas naudoti kaip kitaminčių represavimo priemonė praėjusio šimtmečio penktojo dešimtmečio pabaigoje. Autorius analizuoja priežastis, kada ir kodėl sovietų pareigūnai nutarė naudoti psichiatriją kaip priespaudos priemonę, kas iš sovietų pusės buvo atsakingi už šios praktikos įgyvendinimą ir kaip aštuntajame dešimtmetyje ji tapo vienu iš pagrindinių represijos įrankių. Straipsnis aprašo, kaip politinis piktnaudžiavimas plėtojosi, kaip į tai reagavo Vakarų psichiatrų asociacijos ir kaip šiam klausimui vis labiau dominuojant Pasaulio psichiatrų asociacijoje Sovietų Sąjungos psichiatrų ir neuropatologų sąjunga 1983 m. pradžioje nusprendė išstoti iš Pasaulio psichiatrų asociacijos, į kurią grįžo tik 1989 m. Politinis piktnaudžiavimas psichiatrija apima neleistiną psichiatrinį diagnozavimą, gydymą ir sulaikymą tam, kad būtų trukdoma pavieniams asmenims ar visuomenės grupėms naudotis savo pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Tokia praktika būdinga šalims, valdomoms totalitarinių režimų, kurie, pažeisdami savo politinių oponentų žmogaus teises, šitai dažnai slepia po psichiatrinio gydymo skraiste. Bet ir demokratinėse šalyse žmonės, atkreipiantys dėmesį į didelių korporacijų neviešai daromus neteisėtus veiksmus, kartais tampa politinio piktnaudžiavimo psichiatrija aukomis. Totalitarinėse valstybėse aukos paprastai yra tie, kurie politikos ar etikos sumetimais priešinasi valstybės primestiems suvaržymams, reiškia religinius įsitikinimus, kuria kitas nepriklausomas grupes ar bando organizuoti profesines sąjungas. O demokratinėse valstybėse kai kurie individai baudžiami netiesiogiai, kai jie atskleidžia tuos vyriausybės veiksmus, kurie, jų manymu, prieštarauja visuomenės interesams.
More...
Šio straipsnio tikslas – aptarti lietuvių demitologizaciją, etikos ir kultūros steigtį Algimanto Mackaus publicistiniuose ir poetiniuose tekstuose. Steigties terminas pasiskolinamas iš Arūno Sverdiolo apmąstymų apie valstybės steigtį senovės Graikijoje, Atėnuose ir Spartoje. Mūsų tyrime steigties sąvoka bus taikoma lietuvių išeivijos antrosios bangos etinei ir kultūrinei situacijai aptarti remiantis minėto poeto ir publicisto kūryba. Lietuvių literatūrologijoje ir kultūrologijoje gausu darbų, kuriuose žemininkų karta lyginama su bežemiais, „nužemintųjų“ generacija. Vytauto Kavolio darbai apie Mackaus poeziją ir knyga „Žmogaus genezė“ (joje nagrinėjamas Vinco Kudirkos fenomenas) sudarys šio tyrimo kontekstą. Visgi lietuvių išeivijos kultūriniam ir etiniam gyvenimui nagrinėti steigties modelis iki šiol netaikytas. Mackaus publicistika nėra išsamiau tyrinėta. This article discusses the ethical and cultural founding of Lithuanian exile, focusing on Algimantas Mackus’s poetry and essays. The humanization of Lithuanian individual myths is analyzed from an axiological point of view. This article also gives some insight into the reasons for an active Lithuanian individuality; the meaning of exile, and the responsibility of creating and facing up to death, which is the only representation of God; and the relation between freedom and personal responsibility (Vincas Kudirka’s biography and Vytautas Kavolis’s works “Nužemintųjų generacija” and “Žmogaus genezė” provide the context of this analysis). The article concludes that the only possibility of exile is the ethical and cultural self-founding of a person.
More...
Quand Napoléon entre à Vilnius en juin 1812, la ville est désertée par d’éminents professeurs étrangers1 qui enseignent à l’université, par une partie de cette élite cosmopolite qui assure le rayonnement en Europe de l’université de Vilnius à une époque qui est aujourd’hui tenue pour son « âge d’or » par les Lituaniens eux-mêmes. Comment expliquer leur comportement, notamment celui de Louis Henri Bojanus, un des plus grands naturalistes de son temps, originaire pourtant du même pays que Napoléon ? L’explication, nous la chercherons dans l’itinéraire de ce savant qui est révélateur d’une certaine France au tournant des XVIIIe et XIXe siècles. Kai 1812 metų birželį Napoleonas įžengia į Vilnių, žymūs iš užsienio šalių suvažiavę universiteto dėstytojai palieka miestą. Kaip paaiškinti tokį kosmopolitinio elito elgesį: išvykti tada, kai Vilniaus universiteto šlovė šių rinktinių vyrų dėka plačiai pasklinda po Europą ir duoda teisę šiandieniniams Lietuvos tyrinėtojams apibrėžti jų veiklos etapą kaip „aukso amžių“? Kodėl Bojanus, kilęs iš tos pačios šalies, kaip Napoleonas, pasitraukia į Sankt Peterburgą? Atsakymą į klausimus gali duoti šio mokslininko gyvenimo kelias, kuris atspindi atskirų Prancūzijos provincijų situaciją XVIII–IX amžių sandūroje. Liudvigas Heinrichas Bojanus gimė 1776 m. Elzase, Buksvileryje (Bouxwiller), Hanau-Lichtenbergo grafystėje, kur praleido savo jaunystę. Elzasas, jau visą šimtmetį priklausydamas prancūzų kraštui, užima ypatingą padėtį Prancūzijos karalystėje. 1648 m. atplėštas nuo germanų tautų Šventosios Romos imperijos, Elzasas tampa labiausiai į Rytus nukrypusiu karalystės smaigaliu. Tai, kad ši pasienio provincija buvo atleista nuo muitų, sudarė palankias sąlygas palaikyti glaudžius prekybinius ryšius su likusiais Europos kraštais – nuo Reino iki Šiaurės ir Baltijos jūrų. Kitas įdomus faktas, kad skirtingai nei likusioje Prancūzijos dalyje trečdalį Elzaso gyventojų – šalia katalikų ir žydų – sudarė protestantai. Šią tikėjimų įvairovę – iki mūsų dienų išlikusį būdingą Elzaso bruožą – Bojanus atras ir Vilniuje. Šalia prancūzų vartojama vokiečių kalba bei alemaniškasis dialektas – tokia dvikultūrė Elzaso aplinka, gana dažna Europoje, Prancūzijos karalystėje sudarė išimtį.
More...
Šio straipsnio tikslas – apžvelgti ir atskleisti krikščionių demokratų, socialdemokratų, valstiečių liaudininkų ir voldemarininkų veikimo kryptis, išryškinant bendrąsias opozicinių jėgų veiklos 1938–1939 m. tendencijas remiantis Lietuvos Valstybės saugumo departamento duomenimis. Taip pat šiuo tyrimu siekiama parodyti Valstybės saugumo departamento poziciją opozicinių jėgų atžvilgiu. The aim of this article is to analyze the activities and tendencies of the opposition forces that asserted themselves in the Republic of Lithuania in 1938 and 1939. The main sources of information are documents relating to the national security of Lithuania. In 1938, opposition to the authoritarian regime of Antanas Smetona spawned a movement called Ašis (Axis) which, however, was not able to reach a consensus nor agree on a unifying program. The visions of Lithuania‘s future harbored by Christian Democrats, by supporters of Augustinas Voldemaras, and by the left wing politicians were so different that the Smetona government, with the help of national security agencies, was able to keep the opposition under its control.
More...
Premier lecteur français à l’université de Kaunas, Raymond Schmittlein (1904–1974) devint un des principaux médiateurs culturels entre la France et la Lituanie dans la seconde moitié des années 19301. Ce jeune agrégé d’allemand, jusqu’alors professeur de lycée, projetait d’écrire une thèse de doctorat sur la toponymie et l’onomastique lituaniennes2. C’est pourquoi il avait postulé au lectorat à Kaunas (1934–1938). En marge de l’université, il organisa une série d’événements à l’occasion du 125e anniversaire du passage de Napoléon en Lituanie : cycle de conférences ; publication de plusieurs essais et surtout préparation de l’« exposition napoléonienne » au printemps 1937. L’ampleur de l’engagement français – l’exposition fut placée directement sous le haut patronage de la présidence de la République et des parlementaires et journalistes se rendirent à son inauguration – traduisit l’importance symbolique majeure de la commémoration franco-lituanienne des événements de 1812. Pirmasis prancūzų kalbos lektorius Kauno universitete (1934–1938) buvo germanistas Raymond’as Schmittleinas (1904–1974). Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje jis vienas pagrindinių kultūros tarpininkų tarp Prancūzijos ir Lietuvos. Įgijęs vokiečių kalbos mokslinį laipsnį Schmittleinas ketino rašyti daktaro disertaciją apie lietuvių toponimiją ir onomastiką. 1937 m. jis organizavo nemažai renginių, skirtų paminėti 125-ąsias Napoleono žygio per Lietuvą metines. Toks prancūzo užmojis rodo simbolinę 1812 metų svarbą. Siūlome panagrinėti šį įvykį, atsižvelgiant į to meto politinį kontekstą. Siekiama aptarti tris klausimus: koks buvo Paryžiaus ir Kauno politinis bendro paminėjimo motyvas; ar iš tikrųjų Napoleono žygis per Lietuvą užkariautojiška ir tragiška prasme, turint galvoje birželio ir gruodžio įvykius, buvo vertas minėjimo ir kokia jo prasmė; koks buvo Schmittleino įsipareigojimas ir kokią prasmę jis teikė šiam minėjimui? Prancūzijos ir Lietuvos santykiai ketvirtąjį dešimtmetį. Vėlyvas prancūzų lektoriaus etato įsteigimas Kauno universitete (1934 m.) simboliškai parodo sudėtingus Prancūzijos ir Lietuvos santykius po Pirmojo pasaulinio karo, tai galima paaiškinti tiek pokariniu Prancūzijos įsipareigojimu Lenkijai, tiek germanofiliška Kauno valdžios meile pasibaigus karui. Ši situacija radikaliai pasikeitė ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, pradėjus reikštis vokiškajam nacionalizmui. Tuomet išaugo lietuvių domėjimasis prancūzų kultūra. Paryžius kovodamas su vokiečių įtaka pasikliovė Lietuva ir stengėsi didinti savo poveikį kultūrinėje srityje. Napoleono žygio per Lietuvą atminimas. Mintis paminėti Napoleono žygį per Lietuvą 1812 metais kėlė abejonių, nes šis įvykis siejosi su atsitraukimu iš Rusijos ir su tūkstančiais mirusiųjų.
More...
En 1890, dans un hebdomadaire parisien consacré aux voyages1 a été publié un article sur les coutumes des mariages samogitiens2. Bien que l’auteur F. Morans ne soit pas un ethnographe confirmé ni même un expert de la culture lituanienne et que la revue n’ait pas de vocation scientifique, ce texte reste intéressant pour plusieurs raisons. Premièrement, depuis les Croisades teutoniques dans les pays Baltes au XIVe siècle, les auteurs d’Europe de l’ouest ne présentent que très peu de descriptions de la culture et de la société samogitiennes dans leurs ouvrages. En effet cette partie du continent, considérée comme une des régions les plus sous-développées d’Europe, donc inintéressante, n’était guère fréquentée par les gens de l’ouest. Pour cette raison, cette description est digne d’une attention particulière. Deuxièmement, l’étude attentive de cet article démontre les connaissances des Français au XIXe siècle sur ce peuple situé à l’extrémité de l’Europe. Le présent texte nous éclaire sur les informations relatives aux Samogitiens et analyse les raisons de chaque image et affirmation présentées. 1890 m. Paryžiuje leidžiamame populiariame savaitiniame žurnale, skirtame kelionėms, buvo išspausdintas nedidelis, vos dviejų lapų apimties straipsnis apie tuometinius žemaičių vestuvinius papročius. Nors tai nebuvo mokslinis leidinys, o ir pats autorius F. Moransas nėra žinomas nei kaip koks nors garsus etnografas ar Lietuvos kultūros žinovas, tačiau tekstas vertas dėmesio dėl kelių priežasčių. Pirma, Baltijos šalyse nuo kryžiaus žygių pradžios, t. y. nuo XIII a., kai žemaičiai pirmą kartą pakliūna Vakarų europiečių akiratin, iki pat mūsų dienų Žemaitijos kultūros ir visuomenės aprašymai labai retai aptinkami Vakarų autorių darbuose. Šis regionas retai lankytas – laikytas vienu labiausiai atsilikusių Europoje, tad mažai įdomus. Kaip tik dėl to kiekvienas naujas rastas aprašymas kelia susidomėjimą. Antra, atidžiau paanalizavus minėtąjį žemaičių aprašymą galima daryti daugiau mažiau pagrįstas išvadas apie tai, ką XIX amžiuje prancūzai žinojo apie šią Europos pakraštyje esančią tautą. Straipsnio tikslas – pateikti šio aprašymo informaciją apie žemaičius ir paanalizuoti, iš kur vienokie ar kitokie teiginiai ar vaizdiniai galėjo atsirasti. 1890 m. prancūzo tekste pabrėžiami tik du ryškūs panašumai tarp tautų – kerpasi plaukus apvaliai ir geria daug degtinės. Šie faktai, ypač antrasis, nekelia didesnių abejonių, tuo labiau jei turėsime galvoje, jog autorius – prancūzas – atvažiavęs iš krašto, kuriame degtinės beveik visai negeria, tad Lietuvos realijos jį turėjo tikrai stebinti. Vis dėlto šios tautos labai skiriasi. Susidaro įspūdis, kad autorius nori pabrėžti, jog lietuviai (tarp jų ir žemaičiai) yra lėtesni, apatiškesni ir liūdnesni nei baltarusiai.
More...
Lietuvos istorijoje 1918–1940 metų laikotarpis neretai apibūdinamas kaip unikalus, sudėtingas, dinamiškas. Tad ir to meto visuomenė išsiskiria savo aktyvumu bei įvairiapusiška veikla. Tai valstybės statytojų karta, žmonės iš enciklopedijų. Jie visa jėga veržėsi veikti, daryti, kurti, todėl ir savo profesinėje aplinkoje, ir už jos ribų jie būrėsi bei vienijosi. Bene pats populiariausias jų sambūris, kaip nepelno siekiantis visuomeninis vienetas, buvo draugija. Jų būta pačių įvairiausių – nuo jungiančių tik vienos profesinės gildijos narius iki susibūrusių pagal laisvalaikio praleidimo būdą, pomėgius, tikėjimą, tautybę, vienijami bendros idėjos ar pažiūrų.
More...
The mentality - factor of influence in Romanian society transition. The paper approaches the issue of Romanian society transformation initiated in December 1989, from the point of view of relation between the attitudinal background of individuals and the institutional changes which have place in transition process. Having as point of start the assumption that the social representations of the rich and the poor is relevant as far as regard the existence of value orientation which can influence in a positive or in a negative way the reform process, the study presents the results of one opinion survey and two content analysis.
More...
The Managing Board of DAHR - Organization between Centralism and Diferentiation. The object of this study is the analysis of the DAHR's Executive Presidium. The inquire into the whole organizaton is a large topic, that is the reason why I discussed just the Presidium. I treated the Presidium taking in consideration two features of the organization: the organizational structure and process. I studied the structure of the Presidium through the dimensions of complexity and differentiation, formalization, centralization and integration. From the organizational processes I examined the organization's life cycle and it's conflicts. I investigated the Presidium taking into account that it is an organ of a political establishment. Understanding the functioning of the Presidium help us making statements about the logic of DAHR's work and aims.
More...
Codes et signes. Notions de sémiotique des images publicitaires. L’ideé d’une sémiotique des images publicitaires n’est pas suffisamment nouvelle ou inovatrice. Elle est plutôt une transposition de l'analyse sémiologique de lingvistique a l'étude du langage des images. L’étude presente les principales idées directrice et notions-clefs de la semiologie des images publicitaires.
More...
The Functions of Cluj-Napoca city. Present and Future in the Expectation of 2010 Year. The paper synthesizes the results of a research carried out by a team of sociologists from "Babeş-Bolyai" University for the General Urbanism Plan of the Cluj-Napoca city. Aiming to obtain a prognosis, the research evaluated the city functions in the framework of Romanian territory regarding the following dimensions: demographic, trade and business, culture, health, education and theological aspect. Also, the paper analyzes the results of an opinion survey concerning the perception of urban functions by city residents and the place of Cluj-Napoca city in a classification of Romanian cities.
More...
Business and Comercial Dimensions of Cluj - Napoca. This paper presents the comercial evolution of Cluj-Napoca city after 1989; the general propensity of comercial units; the state of private and public firms and also the situation of active population working in trading; the geographic area of comercial influence and possible future projects regarding the place of this dimension in the economical life of the city.
More...
The Geographical Environment Offer of Cluj-Napoca. This paper presents the geographical circumstances of Cluj-Napoca city evolution in time. The paper also analyzes the geographical factors that interfere with the city: the situation, the relief, the climatic resources, the pollution.
More...
Functional Reference Points of Health System in Cluj-Napoca City. The paper presents the main diseases which affected the residents of Cluj-Napoca city, the institutional cover offered by medical assistance system, not only at a local level, but also at a district, regional and even national level. The analytical dimension of the study is completed with a number of proposals regarding possible strategies for development of the health assistance system in Cluj-Napoca.
More...
Le stéréotype - forme de la communication publicitaire. L’étude presente les principales stéréotypes (méthode de réduction des données, réduction de la complexité du réel) presente dans publicité: scènes de vie, problème - solution, comparison des produits, la présentation factuale, la demonstration, la nouveauté, le consumateur commun, le présentateur expert.
More...